Pradėkime tyrinėdami vieną paprastą pavyzdį – bendrosios praktikos slaugytojos. Šios srities darbuotojos neabejotinai dirba tiek fiziškai, tiek psichologiškai sunkų darbą, joms dažnai tenka dirbti pamainas naktį arba paromis. Dažnai (mūsų šalyje įprasta praktika) būna ir taip, kad taupumo sumetimais vienai slaugytojai tenka prisiimti 2-3 darbuotojų krūvį.

Ar dirbama „daug ir sunkiai“? Taip. Ar darbas visuomenei ir valstybei reikalingas? Taip. Na, ir koks gi atlyginimas dirbant valstybiniame sektoriuje, ne pas pažįstamus ir ne kokioje nors „Kardiolitoje“? 400-500 eurų į rankas. Nebent labai retais, išimtinais atvejais būna mokamas 100 eurų „priedas“, kuris išmokamas (vėlgi įprasta praktika mūsų šalyje) „juodais“ pinigais – vokeliu.

Ir pasakykite man, kokiu būdu ir kiek dar tokiems specialistams reikia „stipriau dirbti“, kad jie už savo ir taip sunkų bei reikalingą darbą gautų padorius atlyginimus? Bandyti „prasimušti“ į vadovus (beje, net jei ir pamėgintų, suprastų – tai neįmanoma misija)? Spragtelėti pirštais ir iš provincijų, kitų miestelių ir miestų magiškai persikelti į „galimybių miestą“ Vilnių, kuriame greičiausiai gali tikėtis uždirbti 600-700 eurų, atskaičius mokesčius (nepamirškime ir padidėjusių pragyvenimo išlaidų)? Dirbti dviem etatais be sustojimo, kad sukrapštytum 1000-1500 eurų/mėn. ir „užsilenktum“ nuo širdies smūgio per pusę metų arba susigadintum sveikatą likusiam (tikėtina, neilgam) gyvenimui?

Jeigu šis straipsnis būtų perskaitytas kokioje nors diskusijoje, tuoj pat sulaukčiau „kontrargumentų“ – slaugė pati kalta, jai verčiau reikėjo rinktis kitą profesiją: tapti programuotoja, verslininke arba inžiniere (o gal netgi politike?). Tik įdomu, jei visi sulįstume į tas „stebuklingąsias“ IT, inžinerijos sritis ar taptume verslininkais, direktoriais, kas ištikus nelaimei ir atsidūrus ligoninėje mus slaugytų? Programuotojai? Verslininkai? O gal ligoninės administracijos darbuotojai su vadovais priešaky?

Aš suprantu, kad Lietuvoje yra nemažai žmonių, dirbančių IT srityje, užsienio įmonėse, „pas pažįstamus“, o taip pat „sąžiningai pinigus uždirbantys, vos pragyvenantys, su naujausiais automobiliais važinėjantys, prabangiuose namuose gyvenantys“ verslininkai arba „prakaitu, krauju, bei nežmoniškomis pastangomis“ gerai apmokamą vietą „išsikovoję“ vadovai švogerio įmonėje – nieko keisto, kad pasaulį tokie žmonės mato tik per savo prizmę, gyvena patogiai ir nėra susipažinę su empatijos jausmu. Labiausiai stebina tai, kad būtent tokie ir yra didžiausi gyvenimo pamokų ir patarimų dalintojai, viską žinantys daug geriau už visus kitus žmones.

Džiaukitės, mūsų patarėjai, gyvenimo paslapčių žinovai, kad gyvenate patogiai ir jums nieko netrūksta – priešingu atveju, neabejoju, būtumėte vieni iš tų, kuriuos patys esate linkę vadinti „per mažai dirbančiais“ verksniais, pesimistais ir „čikenfektoriais“. Lengva šnekėti, kad Lietuvoje gyventi yra gera, o kitus pravardžiuoti bei raginti būti optimistiškesniais, stengtis „prasimušti“ ar atsisakyti „nereikalingų dalykų“, kai pats esi viskuo apsirūpinęs ir nesusiduri su problemomis, dėl kurių daugelis ir emigruoja iš šios valstybės.

Vos nepamiršau – jeigu manote, kad esu „vatnikas“, Kremliaus pasamdytas šnipas, valstybės priešas, siekiantis apjuodinti mūsų šalį, arba tiesiog kad šią žinutę parašiau prisiklausęs bobučių pletkų – nepatingėkite ir apsilankykite valstybinio sektoriaus ligoninių tinklalapiuose bei savo akimis peržiūrėkite pateiktus darbo užmokesčio duomenis. Tik nepamirškite duomenų perskaičiuoti – juk pateikti duomenys yra ne „atlyginimas į rankas“, o „atlyginimas prieš mokesčius“.

Čia – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kada sunkiai dirbantys, išsilavinimą turintys, kvalifikuoti specialistai yra neįvertinami, iš savo „lietuviško“ atlyginimo neįstengia nei oriai gyventi, nei oriai sulaukti senatvės. Ir, žinote, aš neabejoju, kad tas naivus, apsimestinai rūpestingas, kvailas klausimas „Kodėl žmonės emigruoja?“ yra užduodamas žmonių, kurie arba „sėdi šiltai“, arba nenori susitaikyti su karčia realybe, ignoruodami visus faktus, arba tiesiog yra naivūs ir gyvenimą rožinėmis spalvomis matantys „dar gyvenimo nesugadinti“ patys protingiausi, viską žinantys gudruoliai. O blogiausia, kad labai dažnai jie atitinka visus šiuos apibūdinimus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pasidalinkite patirtimi – ar iš tiesų patarimas dirbti daugiau ir sunkiau yra raktas į sėkmingą gyvenimą? Atskleiskite pirkėjams nematomą šio darbo pusę! Jūsų minčių laukiame el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.