Atsakas L. Pociūnienei: normalumas - tik toleruotinas nuokrypis

 (81)
Nors aš esu tik kvailas meškiukas, bet suprantu, kad Liudvikos Pociūnienės straipsnis tėra tik pykčio ir pseudo-intelektualizmo persunktas rašinėlis. Aš net nesiruošiu tiesiogiai nagrinėti ir po truputi dekonstruoti visko, geriau pateiksiu keletą priemonių, kuriomis pasinaudodami galėsite tai padaryti patys.
© Reuters/Scanpix

Taigi, visų pirma apžvelkime kas yra normalumas ir norma. Normalumas tėra savybė, kuri daugmaž atitinka vidurkį („norma“ Pociūnienės straipsnyje yra naudojama kaip normalumo sinonimas).

Pirma problema, kad nenormalumas dažniausiai yra normalus. Bet kokie reiškiniai ar dalykai iš esmės pasiskirsto nuspėjamai, t.y. turi kažkokį numatytą nuokrypį ir vidurkį. Tarkime, šeimoje vidutiniškai auga du vaikai, bet gali būti ir mažiau (nė vieno ar vienas) arba daugiau. Ar šeimą, auginančią penkis vaikus, vadiname nenormalia? N,a gal ir pašiepia kartais, kad „jie gal apie apsisaugojimo priemones nėra girdėję“, bet kažkaip nenormaliais vadinti nevadina.

Na, jei penki vaikai neatrodo radikalu, imkime šeimą, kurioje auga dvidešimt vaikų (ar paimkite bet kokį skaičių, kuris jums atrodytų nebenormalus, jei toks yra). Taigi, normalumas tėra jūsų pasirinktas toleruotinas nuokrypis. Tik dėl to, kad kažkas neatitinka vidurkio idealiai, nereiškia, kad tai yra nenormalu. Arba kitaip sakant, normalumas tėra moralinis reliatyvizmas - konservatyvių žmonių tolerancijos riba dažniausiai yra gerokai mažesnė negu liberalių (nors gali būti ir atvirkščiai).

Taigi, normalumas pats savaime nepasako, ar dalykas yra savaime blogas, ar geras, nes tai tėra subjektyvus vertinimas. Ir realiai tiek tai ir tėra svarbu, jei mūsų oponentas sako, kad jo akimis kažkas yra nenormalu, mes tik sužinome jo tolerancijos ribą (kas diskusijoje yra svarbu). Tačiau realiai faktiškai įvertinti, ar kažkas yra gerai, ar blogai, yra išties sudėtinga.

Tai padaryti, beje, yra reikalinga, nes tik remdamiesi objektyviais faktais mes galime priimti gerus (teisingus) sprendimus ir tada jūs arba pakoreguojate savo tolerancijos ribą (jei reikia) arba galite piktintis tuo, kad jūsų tamsumas yra ignoruojamas (arba net baustinas). Taigi, kodėl yra sudėtinga įvertinti, kad kažkas yra gerai ar blogai? Visų pirma mes turime sutarti, kas mums yra svarbu (pavyzdžiui, žmonių sveikata) ir tada iš tos pozicijos bandyti kažką įrodinėti. Jeigu mes visų pirma nesutariame dėl to, kas mums yra svarbu, tolimesnis įrodinėjimas stringa.

Jeigu vis dėlto sutarėme dėl to, kas mums yra svarbu, sekantis žingsnis yra įrodyti, kad tai yra kažkaip susiję. Problema čia yra, kad literatūrinė beletristika čia tikrai netinka. Tik dėl to, kad du dalykai atrodo susiję, tai nebūtinai reiškia, kad jie susiję.

Visiškai realu, kad galbūt yra kažkoks trečias veiksnys sukeliantis juos arba gali būti, kad sąryšis yra visiškai atsitiktinis. Tarkime, jeigu sudarysime batų dydžių lentelę ir susiesime ją su skaitymo įgūdžiais tai pastebėsime, kad žmonės nešiojantys didesnius batus skaito geriau.

Ar jau skubate į parduotuvę nusipirkti didesnių batų, kad geriau skaitytumėte? Tikriausiai ne, nes suvokiate, kad čia yra svarbus trečias veiksnys - žmonių amžius, t.y. normalu, kad vaikai dažniausiai skaito prasčiau negu suaugusieji (jeigu skaito iš viso).

O dabar pateikime kitą visiems žinomą faktą: rūkymas padidina plaučių vėžio riziką. Ir štai jums paprastas klausimas: o iš kur jūs žinote, kad nėra kažkokio trečio veiksnio? Galbūt žmonės, kurie rūko, turi kokį nors geną, kuris sukelia plaučių vėžį ir skatina rūkyti? Ir realiai čia galima parašyti kiek nori beletristikos, tai nepakeis fakto, kad rūkymas sukelia vėžį (ir, deja, jokio trečio veiksnio nėra), nes tai yra įrodyta moksliškai ir yra patikrinama.

Ir čia prieiname prie vieno svarbesnių dalykų. Moksliniai darbai yra patikrinami ir rezultatai gali būti pakartojami. Taigi, jeigu jums sako, kad kažkoks mokslininkas įrodė, kad A sukelia B, kaip protingas žmogus jūs visų pirma tai patikrinate. Tai padaryti, beje, nėra sudėtinga - kartais užtenka surasti straipsnį apie tą mokslininką Vikipedijoje ir susirasti kritikos skyrelį.

Deja, pakankamai dažnai jums teks nusivilti, kad tas mokslininkas tikriausiai yra iš trečiarūšio universiteto, gavo finansavimą iš kokios nors politinės jėgos ir tas jo mokslinis darbas yra seniai kiaurai iškritikuotas ir sudirbtas kolegų ar oponentų. Manyti, kad mokslininkai yra šventos neklystančios karvės, nepriklausomos nuo politinių jėgų, gali tik visiškai naivus žmogus.

Taigi, tikrinkite faktus ir susidarykite nuomonę paremtą objektyviais faktais ir tyrimais. Domėkitės nuomonėmis iš abiejų pusių, o ne rankiokite informaciją, kuri pateisina jūsų dabartinę poziciją. Aš tikrinu faktus* - tikrinkite ir jūs.

* - pasirodo, kad pagal 2013 metais (staigmena, šiemet!) atliktą tyrimą viešai savo orientaciją pripažinę homoseksualūs vyrai yra mažiau linkę į depresiją negu heteroseksualūs vyrai (o tokį ilgą straipsnį parašė L. Pociūnienė, kurio didžiąją dalį, manau, galima paneigti viena Google paieška). (Sexual Orientation and Disclosure in Relation to Psychiatric Symptoms, Diurnal Cortisol, and Allostatic Load/Robert-Paul Juster, MSc, Nathan Grant Smith, PhD, Émilie Ouellet, BSc, Shireen Sindi, MSc and Sonia J. Lupien, PhD)

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ko nori urėdai? (41)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (485)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (472)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (227)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Studento pagalbos šauksmas: bendrabutis – prastas, o administracija mumis naudojasi (67)

DELFI sulaukė pasipiktinusio, Lietuvos sporto universiteto studentu prisistačiusio žmogaus skundo, kuriame jis sukritikavo sprendimą priverstinai apklausti šio universiteto studentus. Pasak skundo autoriaus, prisijungiant prie informacinės sistemos, buvo privaloma atsakyti į apklausą apie universiteto autonomiją. Be to, skaitytoją stebina ir minėto universiteto bendrabučio sąlygos. „Labai liūdna, kad aukštosios mokyklos administracija, besigirdama moksliniais pasiekimais, pamiršta paprastas studentų gyvenimo sąlygas“, – rašė skundo autorius. Jo laišką ir universiteto komentarą galite rasti žemiau.