Atsakas jaunimo kritikams: kartų konfliktas – neišvengiamas

 (11)
Sveiki visi, kurie skaito. Šiuo metu pasirodė straipsnis kaltinantis jaunimą narcisizmu, atsakomybės stoka, bijojimu prisiimti įsipareigojimus ir kitokiais negerais dalykais. Anot vyresnės kartos atstovų, kurie aktyviai komentuoja tokius straipsnius, jų yra daugybė ir nebeaišku, kur pasaulis ritasi ar kur nusiris Lietuva su tokiu jaunimu.
© DELFI / Tomas Vinickas

Straipsniuose, žinoma, yra tiesos, tačiau dėl to kaltas tikrai ne jaunimas, o gal labiau laikmetis, kuris suteikia neribotą priėjimą prie informacijos per didėjančią gausybę techninių priemonių, nuo laikrodžių iki televizorių, jau nekalbant apie kompiuterius, planšetes ir telefonus. Tokiais laikais gyvenant, informacija gaunama čia ir dabar, jos nereikia įsiminti, o gali pasitikrinti tiesiog realiu laiku, o ir informaciją gauni pačią naujausią.

Mano asmeninė patirtis rodo, jog yra priešprieša dėl mokymosi sistemos, kuri šiai dienai jau nebėra ir nebegali būti tokia, kokia buvo dėl tos pačios informacinės visuomenės. Nebegalime kalti senųjų vadovėlių, jeigu turime naujausią informaciją su savimi, tačiau turėtume mokytis analizuoti, suskirstyti, susisteminti ir atrinkti tą didžiulį informacijos srautą nuo informacinių šiukšlių, kurios užgožia turinį. Šitoje vietoje ir prasideda kova ir nesusipratimai.

Deja, didžioji visuomenės dalis tiki perskaitytu žodžiu ir net nebando pamatyti, kas slepiasi už to. Tai, manyčiau, yra didžioji šiuolaikinės visuomenės dalies problema, kuri atėjo iš senosios mokymo sistemos, kai reikėjo ir reikia iškalti ir atpasakoti, o ne išanalizuoti ir pagrįsti, kai tavo neteisingas atsakymas, o ne teisingo kelio pasirinkimas lemia rezultatą. Šiuolaikinė mokymosi sistema turėtų būti orientuota į sprendimų paiešką, o ne į tikslų galutinį atsakymą.

Štai straipsnis apie „startuperius“ pagaliau garsiai ir tiesiai pasakė jaunų ir ambicingų žmonių verslo pradžios problemas, tačiau su tokiomis pačiomis problemomis susiduria visi startuojantys verslininkai ir nesvarbu ar tai IT ar gamybos verslas. Savininkas ir vadovas dirba iš idėjos su ribotais ištekliais ir tikisi pastatyti savo įmonę „ant kojų“. Jei nepavyksta, o taip būna gana dažnai, tuomet finansiniai ir psichologiniai nuostoliai neatsiejami ir reikia būti neapsakomai stipriam, kad vėl pradėtum lipti iš tos duobės. Tuomet ir kyla klausimai, kur yra deklaruojamoji pagalba smulkiesiems, kuomet jos labiausiai reikia. Startuojame kartu su valstybe, o bėdas pasiliekame spręsti patys.

Jaunimas apkaltintas žiūrėjimu tik į save ir autoritetų nematymu. Tokių, žinoma, yra, tačiau jų mažuma (...). Kaip galima patikėti autoritetais, kai aukščiausi valstybės vadovai nesugeba rišliai ir aiškiai kalbėti? Pusės ministrų net nesame girdėję kalbant apie savo veiklą, o likusi pusė, kuri ir sugeba tarti žodį, nieko konkretaus ir nepasako. Valstybės vadovė suėmusi į gniaužtus viską ir už klaidas tarsi neatsako. Tuomet kokie gali būti aukščiausi autoritetai? Profesinėje srityje autoritetų netrūksta, tačiau viešojoje erdvėje turime vakuumą.

Nepamirškime ir šeimos, kur daugelis nepatenkinti esama situacija ir skleidžia negatyvumą. Tai kaip jaunam žmogui tokioje terpėje kopti į savo sėkmės Olimpą, jeigu susiduri ne tik su išorine konkurencija, bet ir namuose turi atsilaikyti prieš sukilusius vėjus? Ne visi ir atsilaiko, o tiksliau, savo idėją pradeda įgyvendinti tik mažoji dalis. Kitaip ir negali būti. Mūsų visuomenės, mokymosi ir darbo santykių sistemos yra paveldėta tarnystė, kuomet laukiame, kol kas nors duos, nes taip gyventi patogiau. Jeigu kaimynas nuėjo pats pasiiimti, tuomet gi jis akiplėša, neduok Dieve, paims daugiau, nei man davė.

Ir pabaigai, apibendrinant truputėlį padrikas mintis. Visais laikais buvo kartų konfliktas, jis yra neišvengiamas, tačiau turėtume prisitaikyti prie laikmečio, prie supančios aplinkos, kuri diktuoja savas sąlygas. Vartotojiškumas, informacinė visuomenė, naujosios technologijos ir nesibaigiantis bėgimas neleidžia vertinti net praėjusių metų perspektyvoje. Neužmirškime praeities, tačiau būkime žingsniu priekyje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“ (601)

Rašau pirmą kartą, todėl tai gali atrodyti kaip kratinys, bet turiu daug ką pasakyti ir šiuo straipsniu noriu atkreipi moterų dėmesį. Kviečiu jas apginti save dėl šmeižto, kurį apie jus paskleidė Jūsų lyties atstovė. Noriu pasidalinti savo draugystės istorija su mergina, kurią įsimylėjau, tačiau likau įskaudintas dėl to, kad viskas, ko ji tikisi iš vyrų, yra jos sąskaitų apmokėjimas. Na, o aš buvau išvadintas godžiu šykštuoliu ir man buvo pasakyta, kad tik tada, kai negailėsiu jai pinigų, galėsiu sugrįžti.

Ar išvažiuoti su J. Statkevičiumi iš Lietuvos? Turiu jums atsakymą (243)

Taip, rašau iš užsienio ir ne, nesu emigrantas, bent jau savęs tokiu nelaikau. Stebiu nuolatines batalijas interneto erdvėje ir komentarų apkasuose tarp sakančių „užsienyje geriau“ ir tarp tų, kurie „mylim Lietuvą ir jos neišduosim“. Ir taip pat noriu pasidalinti savo mintimis.

Suskaičiavau minimalias mėnesio išlaidas – kelių šimtų eurų niekaip nepakaktų (151)

„Minimali alga turi būti 1000 eurų per mėnesį, kad už ją būtų galima išgyventi. Visa kita yra nesąmonės ir „bobučių“ pasakojimai“, – piktinosi DELFI skaitytojas Mantas B., išdrįsęs viešai išdėstyti, kiek ir kam išleidžia per mėnesį. Kviečiame jo išlaidas palyginti su savosiomis ir pasidalinti, kaip šeimos finansus tvarkote jūs el.p. pilieciai@delfi.lt.

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (5)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (417)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.