Atsakas jaunimo kritikams: kartų konfliktas – neišvengiamas

 (11)
Sveiki visi, kurie skaito. Šiuo metu pasirodė straipsnis kaltinantis jaunimą narcisizmu, atsakomybės stoka, bijojimu prisiimti įsipareigojimus ir kitokiais negerais dalykais. Anot vyresnės kartos atstovų, kurie aktyviai komentuoja tokius straipsnius, jų yra daugybė ir nebeaišku, kur pasaulis ritasi ar kur nusiris Lietuva su tokiu jaunimu.
© DELFI / Tomas Vinickas

Straipsniuose, žinoma, yra tiesos, tačiau dėl to kaltas tikrai ne jaunimas, o gal labiau laikmetis, kuris suteikia neribotą priėjimą prie informacijos per didėjančią gausybę techninių priemonių, nuo laikrodžių iki televizorių, jau nekalbant apie kompiuterius, planšetes ir telefonus. Tokiais laikais gyvenant, informacija gaunama čia ir dabar, jos nereikia įsiminti, o gali pasitikrinti tiesiog realiu laiku, o ir informaciją gauni pačią naujausią.

Mano asmeninė patirtis rodo, jog yra priešprieša dėl mokymosi sistemos, kuri šiai dienai jau nebėra ir nebegali būti tokia, kokia buvo dėl tos pačios informacinės visuomenės. Nebegalime kalti senųjų vadovėlių, jeigu turime naujausią informaciją su savimi, tačiau turėtume mokytis analizuoti, suskirstyti, susisteminti ir atrinkti tą didžiulį informacijos srautą nuo informacinių šiukšlių, kurios užgožia turinį. Šitoje vietoje ir prasideda kova ir nesusipratimai.

Deja, didžioji visuomenės dalis tiki perskaitytu žodžiu ir net nebando pamatyti, kas slepiasi už to. Tai, manyčiau, yra didžioji šiuolaikinės visuomenės dalies problema, kuri atėjo iš senosios mokymo sistemos, kai reikėjo ir reikia iškalti ir atpasakoti, o ne išanalizuoti ir pagrįsti, kai tavo neteisingas atsakymas, o ne teisingo kelio pasirinkimas lemia rezultatą. Šiuolaikinė mokymosi sistema turėtų būti orientuota į sprendimų paiešką, o ne į tikslų galutinį atsakymą.

Štai straipsnis apie „startuperius“ pagaliau garsiai ir tiesiai pasakė jaunų ir ambicingų žmonių verslo pradžios problemas, tačiau su tokiomis pačiomis problemomis susiduria visi startuojantys verslininkai ir nesvarbu ar tai IT ar gamybos verslas. Savininkas ir vadovas dirba iš idėjos su ribotais ištekliais ir tikisi pastatyti savo įmonę „ant kojų“. Jei nepavyksta, o taip būna gana dažnai, tuomet finansiniai ir psichologiniai nuostoliai neatsiejami ir reikia būti neapsakomai stipriam, kad vėl pradėtum lipti iš tos duobės. Tuomet ir kyla klausimai, kur yra deklaruojamoji pagalba smulkiesiems, kuomet jos labiausiai reikia. Startuojame kartu su valstybe, o bėdas pasiliekame spręsti patys.

Jaunimas apkaltintas žiūrėjimu tik į save ir autoritetų nematymu. Tokių, žinoma, yra, tačiau jų mažuma (...). Kaip galima patikėti autoritetais, kai aukščiausi valstybės vadovai nesugeba rišliai ir aiškiai kalbėti? Pusės ministrų net nesame girdėję kalbant apie savo veiklą, o likusi pusė, kuri ir sugeba tarti žodį, nieko konkretaus ir nepasako. Valstybės vadovė suėmusi į gniaužtus viską ir už klaidas tarsi neatsako. Tuomet kokie gali būti aukščiausi autoritetai? Profesinėje srityje autoritetų netrūksta, tačiau viešojoje erdvėje turime vakuumą.

Nepamirškime ir šeimos, kur daugelis nepatenkinti esama situacija ir skleidžia negatyvumą. Tai kaip jaunam žmogui tokioje terpėje kopti į savo sėkmės Olimpą, jeigu susiduri ne tik su išorine konkurencija, bet ir namuose turi atsilaikyti prieš sukilusius vėjus? Ne visi ir atsilaiko, o tiksliau, savo idėją pradeda įgyvendinti tik mažoji dalis. Kitaip ir negali būti. Mūsų visuomenės, mokymosi ir darbo santykių sistemos yra paveldėta tarnystė, kuomet laukiame, kol kas nors duos, nes taip gyventi patogiau. Jeigu kaimynas nuėjo pats pasiiimti, tuomet gi jis akiplėša, neduok Dieve, paims daugiau, nei man davė.

Ir pabaigai, apibendrinant truputėlį padrikas mintis. Visais laikais buvo kartų konfliktas, jis yra neišvengiamas, tačiau turėtume prisitaikyti prie laikmečio, prie supančios aplinkos, kuri diktuoja savas sąlygas. Vartotojiškumas, informacinė visuomenė, naujosios technologijos ir nesibaigiantis bėgimas neleidžia vertinti net praėjusių metų perspektyvoje. Neužmirškime praeities, tačiau būkime žingsniu priekyje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (4)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (123)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (72)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Užduotis sūnaus matematikos uždavinyne sukėlė nuostabą: klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti (120)

Pastaruoju metu vis rašoma apie suprastėjusius vaikų pasiekimus. Bet man pačiam kyla klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti sūnui paskirtą uždavinį, neatspėjęs, ko nori uždavinio autorius.

Chemijos mokytoja įvardijo didžiąją Lietuvos švietimo problemą (41)

Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susiję su švietimu: turime vaikų, anūkų, sūnėnų ar dukterėčių, kurie lanko mokyklą, mokomės patys ar mokome kitus. Gaila tik, kad tiek mažai žinome apie Lietuvos švietimą, ypač apie pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Dažnai straipsniuose rašoma apie problemas sukeliančius mokytojus. O prie ko čia mokytojai?