Priminsiu, kalbama apie alkoholį, o Lietuva yra trečia pasaulyje pagal suvartojimą – mus aplenkė tik Moldova ir Baltarusija. Taip, netgi rusai išgeria mažiau. Netikintiems patariu pasižiūrėti kitus skaičius – nelaimių keliuose, smurto šeimose statistiką, skaičius ligų, susijusių su alkoholio vartojimu, raminamųjų vaistų pardavimus, savižudybių ir tėvystės teisių atėmimo atvejus, susijusius su alkoholio vartojimu. Ir tada nepamatyti sąsajų – nebeįmanoma. Beje, yra ir dar vienas skaičius – bendrasis nacionalinis produktas, kurį taip pat įtakoja tie 15,4 litro gryno alkoholio tenkančio vienam suaugusiam Lietuvos piliečiui. Ir tai yra daugiau nei 100 litrų degtinės per metus.
A. Tapinas sąsajas mato ir klausia: „O jei atsirastų valstybės lyderis, kuris įvardintų šios problemos sprendimą kaip vieną iš strateginių prioritetų, iškeltų aiškius ir toli siekiančius tikslus, sutelktų politikų, visuomenės ir žiniasklaidos pajėgas. Kuris sugebėtų po kruopelę surinkti tuos tūkstančius iššvaistomų valandų, eurų, energijos džaulių ir nukreiptų juos bendram tikslui?“. Šis klausimas labiau retorinis nei Radžio „Ką daryt?“, nes ką daryti, yra gana aišku.
Manęs irgi dažnai klausia, o ką daryti, nes aš vadovauju tarptautinei narkotikų prevencijos organizacijai Lietuvoje. Ką turi daryti įstatymus leidžiantieji, jie patys puikiai žino. Pasaulio sveikatos organizacija pataria – didinti akcizą, mažinti prieinamumą ir riboti reklamą. Išklausiau nemažai debatų apie degalines, reklamas, akcizus ir labai daug absurdiškų argumentų. Politikai derina visų interesus. Bet juk tada reiktų atsižvelgti ir į nelegalių narkotikų pardavėjų ir kontrabandininkų interesus, juk jie tokie patys ir aiškūs, kaip ir didžiųjų alkoholio ir tabako kompanijų. Ak, tiesa, pastarieji sumoka mokesčius, lyg jie padengtų valstybės patiriamus nuostolius.
Ką turėtų daryti vykdomoji valdžia? Neskirti po kelis tūkstančius eurų konkursėliams apie tabako žalą ir remti efektyvumą įrodžiusių prevencinių programų atsiradimą Lietuvoje bei pirkti jas įgyvendinančių organizacijų paslaugas. Nepakenktų perskaityti bent vieną dokumentą apie efektyvią prevenciją (jeigu jis tikrai bus tik vienas, tebūnie šis) ir suprasti, kad gąsdinantys lankstinukai apie narkotikų žalą labiau kenkia nei padeda.
Ką turėtų daryti ketvirtoji valdžia? Būti nepriklausoma, tarnauti viešajam interesui. Suvokti savo atsakomybę. Bet tai ne tik apie alkoholį, ar ne?
NVO sektorius galėtų mažiau konkuruoti ir labiau bendradarbiauti. Sujungti jėgas efektyviai advokacijai ir žvelgti plačiau savo kiemo.
Verslas galėtų kritiškai įvertinti savo socialinės atsakomybės ir tvarios plėtros politikas. Jos turėtų būti ne tik rinkodaros skyriaus kompetencija. Menu, pristačiau vienoje įmonėje prevencinę programą mokykloms „Gyvai“, kurią sudaro 12 pamokų, skirtų gyvenimo įgūdžių ugdymui. Tik vienoje jų kalbama apie narkotikus. Vienas valdybos narys pateikė labai logišką pasiūlymą – o gal praveskime tik tą vieną pamoką apie narkotikus ir padidinkime auditoriją 12 kartų? Labai logiška, tačiau turėjau paaiškinti, kad vien tik kalbėjimas apie narkotikus gali suveikti kaip reklama, todėl arba mes įgyvendinsime visą programą, arba – nieko. Tie žmonės buvo išmintingi, ačiū jiems. Deja, žinau ir kitokių pavyzdžių.
Ką kiekvienas iš mūsų gali daryti? Suprasti, kad pokyčiai prasideda nuo mūsų. Jungtinių Tautų Tarptautinė narkotikų kontrolės valdyba sako, kad 1 doleris investuotas į narkotikų prevenciją mokykloje sutaupo 4,25 dolerius, o investuotas į prevenciją šeimoje – 9,60 dolerius. Tiesa, dažnai nežinome kaip apsaugoti vaikus, draugus, kolegas – kas veikia, kas ne, galų gale, kokios tos tikros grėsmės? Apsaugoti vaikus nuo narkotikų nėra sunku – padėkite ant staliuko testą ir nuolat tikrinkite. Narkotinių medžiagų greičiausiai nevartos, bet gal pradės pjaustytis rankas? Tad verčiau pradėkime nuo ryšio tarp žmonių ir nuo nuoširdaus rūpesčio vieni kitiems.
Grįžtant prie A. Tapino klausimo. „Juk surėmus pečius pajudėtų tas klimpstantis vežimas, o šalinant priežastį išsiskleistų ir tuo pačiu metu sprendžiamų susijusių problemų spektras. Bet kur jis, tas žirgas ir tas raitelis?“
O tikrai reikia tokio? Nemanau. Reikia kritinės masės žmonių, kurie suprastų – taip, mes patys esame atsakingi. Kokios dar mūsų problemos? Ne kompetencija? Korupcija? Patriotizmo stoka? Aš irgi taip sakau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!