Tačiau šį kartą pasirinkome vieno kelionių organizatoriaus pasiūlytą viešbutį, trijų žvaigždučių su maitinimu, lėktuvo bilietus ir pervežimą nuo oro uosto iki viešbučio ir atgal. Pagalvojome, kiek ten tos Maltos... Patys tik susiradome automobilių nuomą miestelyje pavadinimu Budžiba, kuriame turėjome gyventi.

Į viešbutį – pasenusiu autobusu

Pirmieji nuotykiai prasidėjo nusileidus lėktuvu, kai niekas nepasitiko nugabenti į viešbutį, nors už tai buvo sumokėta. Blaškiausi po oro uosto salę, tačiau niekas taip ir nepasirodė. Tuomet nusipirkome visuomeninio transporto kortelę savaitei ir nuėjome ieškoti autobuso. Mūsų nelaimei, autobusas neatvažiavo pagal nurodytą grafiką, antrasis – taip pat nepasirodė. Lauke sutemo, galų gale, atvažiavo senas laužas ir mes įsėdome.

Nuvažiavus porą kilometrų, vairuotojas kažką garsiai šūkavo paukščių kalba iš kurios supratau tik vieną – „dyzel“. Tuomet kažkur nusukome ir nuvažiavome kuro į visai priešingą salos pusę. Sala – 30 kilometrų, tačiau iki viešbučio keliavome dvi su puse valandos.

Naktį apgyvendino mus viešbutyje „The San Anton Hotel 3*“, kur antklodę sudarė... paklodė, o pagalvė tokia plokščia, kad į užvalkalą įkišau striukę, jog negulėčiau kaip morge: galva tiesiai ir užsiklojęs paklode.

Atsibudę pro balkoną išvydome vaizdą, kurį galite matyti nuotraukoje: už keturių metrų priešais stovinčio bendrabučio, kuriame gyveno juodaodžiai darbininkai iš Ganos, matyti tik langai ir balkonai bei aklina betoninė siena su ūžiančiais dešimtimis kondicionierių. Iš smalsumo atidariau stiklinį uždažytą langelį vonioje, tikėdamasis vaizdo į lauką, ir vos neapsivėmiau, kai iš ten pliūptelėjo smarvė. Tai buvo kažkokia panaši į lifto šachtą vieta su vamzdžiais ir iš mūsų kambario visa kanalizacija tiesiog siena tekėjo kažkur žemyn keturis aukštus, su krioklio šniokštimu.

Gyvenant viešbutyje vakarais girdėdavosi keisti garsai ir mes nusprendėme, kad tas nuolatinis keistas triukšmas yra kokia nors nelegali siuvykla rūsyje. Visgi po savaitės išaiškėjo, kad viešbutis ir kino teatras turį tą pačią sieną ir mes girdėdavome kovinių filmų triukšmą ir šaudymus.

Pasigedo atsidėtų dienpinigių

Viešbučio švediškas stalas atrodė taip: tu ateini su lėkšte ir tau įdeda kelis trupinius, kad neprisikrautum pats per daug. Prie puodų stovėjo ta pati mergaitė, naktį dirbanti registratūroje, o dieną tvarkė kambarius. Po pusryčių kaip vagis įsidėdavau kelis virtus kiaušinius į kišenę, kuriuos paimdavau eidamas duonos (jos nenormuodavo).

Malta – galima sakyti yra vientisa valstybė-miestas. Tai miestas, kuris niekur nesibaigia. Kai radome smėlėtą paplūdimį, panašų į Basanavičiaus gatvę Palangoje, ten visi gėrė kas alų, kas vyną, stovėjo kokių dvylika garso kolonėlių ir pumpavo klubinę muziką. Vietos buvo tik stovėti, gulėti galėjai tik jūroje. Grįžus vieną dieną į viešbutį žmona vartė savo paslėptą piniginę ir pasakė, kad pasigedo atidėtų 50 eurų, aš patikrinau savo lagamino slaptavietę ir vietoje keturių 50 eurų kupiūrų – radau tris ir vieną dešimtinę. Pagal spalvą jos buvo panašios, tad iš karto net nesupratome, jog pinigų trūksta. Žodžiu, „tvarkytojos“ sutvarkė. Skandalo nekėlėme, nes nežinojome, kokią dieną pinigai dingo, o jos keičiasi.

Su automobilio nuoma irgi atsitiko taip, kad vėliau automobilis dar „pabrango“, nors sutartyje buvo nurodyta, kad kaina galutinė. Be to, reikėjo palikti užstatą kurui ir papildomai apsidrausti, kad nenuskaičiuotų depozito 1200 eurų iš kreditinės kortelės. Beje, užstato taip ir negrąžino iki šios dienos ir į susirašinėjimą neatsako.

Malta – netinkama vieta ramiam poilsiui

Taigi, galime paskaičiuoti, kiek kainavo šios „puikios“ atostogos: bilietai, viešbutis dviems žmonėms – 1200 eurų, automobilis – 280 eurų ir išlaidos kurui, kavai, suvenyrams, ledams, maistui, vaisiams – 600 eurų. Maltoje viskas brangiau maždaug 2-3 kartus nei Lietuvoje, bet tiek pat kartų prastesnė prekių kokybė.

Ar verta aplankyti Maltą? Vienareikšmiškai – taip. Ar verta čia važiuoti ilsėtis? Vienareikšmiškai – ne, nebent jūs esate J. Basanavičiaus gatvės fanas. Jei tikitės, kad sumokėję už geresnį viešbutį brangiau, gausite geresnį aptarnavimą ir maistą, čia neverta to tikėtis. Visi viešbučiai, maitinimas vienodai yra žemesnio lygio.

Beje, sutikome prie Valetos pilies Vytenį Andriukaitį, pamojavome jam. Jis sėdosi į juodą limuziną prabangiu juodu kostiumu, pribėgusi maltietė su radijo stotele atidarė jam dureles, įsėdus – uždarė. Daugiau panašaus aptarnavimo Maltoje nematėme ir nepatyrėme...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Atosotogų metas kaip reikiant įpusėjo, todėl DELFI skelbia įdomiausių atostogų istorijų konkursą.

Galbūt jau atostogavote ir galite papasakoti, ar kokybė jus nustebino? Kiek įprastai skiriate atostogoms ir kaip ši suma pastaruoju metu keitėsi? Kur, jūsų manymu, verčiausia atostogauti? Kurių vietų dėl kainų patartumėte vengti – gal atostogavote ten, kur poilsis nebuvo vertas sumokėtų pinigų? Padėkite nekartoti jūsų klaidų kitiems!

Jūsų minčių ir nuotraukų laukiame el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atostogos“. Vienam Jūsų padovanosime puikią knygą, kuri tikrai įkvėps keliauti – Umberto Eco „Pape Satàn aleppe“ straipsnių rinkinys.

Konkurso taisyklės:

1. Konkursas vyksta iki rugpjūčio 30 d. – iki šios dienos galima siųsti tekstus, kurie portale gali būti publikuojami ir vėliau;

2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;

3. Nugalėtojai/-os renkami/-os redakcijos ir bus skelbiami rugpjūčio 31 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas ar nugalėtoja bus skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.;

4. Konkurso prizas – vienam skaitytojui padovanosime Umberto Eco „Pape Satàn aleppe“ ;

5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis DELFI savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.