Kylant tokiems klausimams, reikėtų visiems suprasti, kad mūsų aplinkoje vykstantys krauju pralieti išpuoliai pamažu keliasi į naują erdvę – socialinių tinklų aštrias diskusijas, kurias su mielu noru pavadinčiau virtualiuoju karu. Dabar, skaitydama net ir žinomų visuomenės veikėjų panieką dėl socialinių tinklų vienijimosi, džiaugiuosi ir viliuosi, kad šių diskusijų nepasiektų prancūzų akys ir ausys.
Gėdos banga užlietų ne vieną lietuvį, jei motina, kurios dukra ir sūnus buvo nušauti teroristinio akto metu, perskaitytų mintį, kad mūsų socialinių tinklų profiliuose trispalve bežibanti atjauta tėra tuščias noras atkreipti dėmesį į save. Ne jau kažkas galvoja, kad teroro išpuolis, nusinešęs tiek nekaltų gyvybių kažkam yra būdas, padėsiantis išsireikalauti dėmesio? Kaip sureaguotų motina, kuri prarado savo šeimą, sužinojusi, kad jos praradimu galbūt naudojasi kaip priemone atkreipti į save dėmesį? Interneto platybės mirga nuo tokių herojų, kurie savo drąsa išreikšti nepasitenkinimą atveria tik liūdesio klodus, kad mūsų stiprybė tikrai nėra vieninga.
Norisi pasakyti, kad ir gyvename jau toli gražu nebe viduramžiais. Kai nebuvo socialinių tinklų lobyno, žmonės degė laužus ant kalvų, rašė laiškus, knygas ir dienoraščius, rinkosi miesto aikštėse ir laikė vieni kitus už rankų, įsisegdavo kokardas, ryšėjo gedulo kaspinus, kabino vėliavas ir nedrįso piktintis šiomis atjautos formomis. Norit to, ar nenorit, socialinių tinklų įtaka jau nebeišmatuojama.
Tai neaprėpiama erdvė, kurioje žinia gali apskrieti visą pasaulį sekundės greičiu, o dabar joje skriejanti atjauta lai būna nors ir menkas šviesulys, kuris galbūt kažkam bus kaip vilties ir žmogiškumo spindulys. Šio reiškinio aistringi kritikai ir jų šalininkai, nebūkite užtemimo priežastimis, dabar ne jūsų laikas pykti ir diskutuoti ten, kur diskusijoms vietos tiesiog nėra.
Mūsų skausmo, užuojautos ir atjautos forma yra mūsų individualus pasirinkimas, ir tik patys sprendžiame, kaip visa tai išreikšti: tylos minute prie uždegtų žvakių, ar pasinaudojant viena didžiausių informacinių platformų, prisidėti prie masinių akcijų ir papuošti savo profilį šalies vėliava. Tokia krauju pasruvusi netektis ne tik, kad neturi, bet ir NEGALI tapti priežastimi rėžti vieni kitiems gerkles už teisingų atsakymų paieškas tokiose bergždžiose diskusijose. Čia teisingų atsakymų nėra! Visų atjauta vienodai svarbi ir nereikia tuo naudotis, kaip palankia terpe diskusijoms.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Galbūt nepritariate autoriui? Norite pasidalinti mintimis apie Prancūzijoje įvykusią tragediją? Jūsų tekstų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: