Mano ašarų istorija prasidėjo, kai man buvo 25-eri. Tuomet po atliktos laparoskopijos pirmą kartą išgirdau baisiąją diagnozę – endometriozė. Išsyk 4 stadijos. Rinkau internete informaciją apie šią ligą, jos padarinius ir liejau kruvinas ašaras.
Mano ilgametis draugas po 7 metų draugystės staiga susivokė dar nesubrendęs šeimai ir vaikams – išsiskyrėme, o svajonę susilaukti mažylio užrakinau kažkur giliai širdyje. Bėgo metai, stipriems endometriozės keliamiems skausmams malšinti vartojau hormoninius kontraceptikus ir stengiausi kuo mažiau galvoti apie ligą.
Dar po metų sutikau savo gyvenimo vyrą. Nutarėme nedelsti ir melsti stebuklo. Nustojus vartoti kontraceptinius vaistus, endometriozė vėl ėmė žaibiškai plisti, užaugo cistų, tad teko atlikti dar vieną laparoskopiją. Po jos – metai nesėkmingų bandymų, bet vis dar išlaikant ramybę ir neprarandant vilties.
Po metų kreipiausi į pažįstamų rekomenduotą gydytoją, su juo aptarę situaciją nutarėme atlikti dar vieną laparoskopiją, šįkart patikrinant ir kiaušintakių pratekamumą. Po operacijos sužinojau, kad kairė kiaušidė yra visiškai neprieinamose sąaugose – net neverta jos iš ten „krapštyti“, o kiaušintakis visiškai deformavęsis, aiškiai nepratekamas. Dešinėje pusėje situacija kiek geresnė. Taigi, aš vis dar 50 proc. moteris! Deja, gydytojas per daug vilčių nesuteikė ir patarė nedelsiant bandyti pagalbinį apvaisinimą. Paprašiau duoti mums dar keletą mėnesių.
Darbavomės iš peties, pasitelkdami visas įmanomas priemones: maisto papildus man ir vyrui, baltarusiškas vaistažoles iš turgaus, gydytojų ir liaudies patarimus, maldas ir mantras... Bėgo mėnesiai ir ketvirtąjį pasijutau keistai. Atlikau nėštumo testą ir netekau amo – dvi išsvajotosios juostelės! Visą naktį bluosto nesudėjau, o kitą dieną jau lėkėme pas mane operavusį gydytoją, kuris patvirtino – aš laukiuosi! Gydytojas tik skėsčiojo rankomis ir kartojo: „Stebuklas, stebuklas...“.
Sėkmingai išnešiojau ir pagimdžiau sveiką berniuką, būdama 30-ies. Štai jau metai prabėgo, o aš vis dar nepaliauju dėkoti Dievui už šį stebuklą. Nežinau, kas labiausiai padėjo – paskutinė laparoskopija, mūsų atkaklumas, o gal didelis tikėjimas. Ir nežinau, ką būčiau dariusi, jei ketvirtąjį mėnesį nebūtų buvę tų dviejų brūkšnelių. Pagalbiniam apvaisinimui gal ir būtumėme ryžęsi, bet daugiau – dirbtiniam – kažin... Tikintys esame.
Nors suprantu, koks didelis, užvaldantis protą, aptemdantis mintis ir viską užgožiantis gali būti troškimas susilaukti vaikelio. Noriu tik padrąsinti visas panašaus likimo šeimas – nepraraskite vilties, nenustokite tikėjimo. Nes Dievui nėra negalimų dalykų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalinti panašia patirtimi? Norite paguosti ar patarti šeimai? Savo mintimis galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: