Akivaizdu, jog visi žinome, kas yra dokumentas, kokia jo vertė ir išsaugojimo svarba. Pvz. žmogus, nusipirkęs ypač brangius batus parduotuvėje, žino, jog tik kasos kvitas suteiks galimybę būti teisiam, jei su jais nutiks kas netikėto. Taigi, grįžęs į namus, būtinai dokumentą padės į pačią saugiausią namų erdvę, siekiant išvengti bet kokio jo sugadinimo. Paradoksalu, tačiau ši patirtis ir žinios „išgaruoja“ viešojoje ar privačioje erdvėje, išgirdus sąvoką „archyvistika“, „archyvistas“ ar „archyvaras“. Susidaro įspūdis, jog visuomenė mano, jog oficialūs dokumentai (rengiami valstybinėse organizacijose ar privačiose įmonėse) susitvarko patys. Būtent todėl kilo mintis, gretinant žmogaus gyvenimo būdą su profesija, atskleisti archyvaro vaidmenį bei funkcijas mūsų gyvenime.
Drįstu teigti, jog kiekvienas žmogus yra archyvaras. Įdomu tai, jog dar net neišvydę pasaulio, jau kaupiame asmeninį dokumentų archyvą. Ultragarsinių tyrimų metu padarytos fotografijos, vėliau – gimimo liudijimas ir aibė kitų gyvenimo įvykių nugula į tą anksčiau minėtą saugiausią namų erdvę. Susikaupusius dokumentus mes valingai ar nevalingai rūšiuojame, klasifikuojame, segame į segtuvus, atliekame jų vertės ekspertizę – dokumentus, kurie mums jau nebereikalingi – išmetame. Visi šie procesai ir yra archyvistika, siejama su dokumentais, jų gyvavimo ciklu, informacija bei atsakomybe.
Asmeninis arba šeimos archyvas – tai vienas mažiausių archyvistikos objektų. Tokių objektų valdytojais gali būti visa žmonija. Tačiau kiekviena mažesnė ar didesnė organizacija, įmonė, įstaiga ar organizacija, siekianti išsaugoti liudijimus apie savo veiklą, kaupia kur kas didesnio masto archyvus. Šiose organizacijose prigimtinio archyvaro vaidmens jau nebeužtenka. Tampa labai svarbus ir efektyvus informacijos cirkuliavimas organizacijos viduje. Taip atsiranda profesionalumo, išmanymo bei kompetencijos, kaip valdyti dokumentą, informacijos srautus, poreikis. Tokią funkcija pasaulio profesijų hierarchijoje priskiriama archyvarams.
Natūraliai susiformavęs padūlėjusios, lėtos bei senos archyvistės stereotipas, vis dar gajus visuomenėje. Šis įvaizdis, jo ištakos, sklaidos bei sprendimų būdų paieška verta mažiausiai psichologų studijos. Tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas. Šiuo straipsniu siekiama apibrėžti pagrindines, adaptuotas nūdienai, archyvaro funkcijas bei veiklos sritis. Skubu pabrėžti, jog pagal veiklos tipą išskiriamos dvi profesinės grupės: archyvarai-istorikai ir archyvarai-informacijos valdytojai. Archyvarai-istorikai dažniausiai siejami su senaisiais istoriniais dokumentais. Šio istorinio paveldo lobynas apima įvairių kalbų, tame tarpe ir lotynų, lenkų, senosios baltarusių ir rusų, dokumentus. Būtent todėl archyvarų-istorikų grupės darbas yra gyvybiškai svarbus žinių apie valstybės istoriją išsaugojimui.
Deja, tokių archyvarų-specialistų pasiūla darbo rinkoje periodiškai mažėja. Ši tendencija gali būti siejama arba su klaidingu visuomenės požiūriu, jog tai ypatingai nuobodi specialybė, arba su informacijos apie specialybę stoka. Todėl skubu informuoti, jog archyvarų-istorikų pagrindinių veiklų spektras (priklausomai nuo pareigybių, institucijos ir kitų veiksnių) pasižymi išskirtinėmis veiklomis, susijusiomis su istorinių dokumentų šifravimu, transliteravimu, apyrašų rengimu, dokumentų restauravimu bei straipsnių apie iššifruotus dokumentus rengimu.
Dėl šių istorinės atminties šaltinių sudėtingumo vieno dokumento iššifravimas, aprašymas gali trukti nuo kelių iki keliolikos dienų ar net mėnesių. Tai rodo, jog archyvaras-istorikas turi pasižymėti kruopštumu bei sėslumu. Tačiau ši sąlyga anaiptol nereiškia, jog tai – nuobodi specialybė. Juk mes, skirstydami visuomenę pagal temperamento tipus į sangvinikus, cholerikus, flegmatikus ir melancholikus, negalime konstatuoti, jog bendrauti su flegmatikais yra nuobodu. Toks požiūris gali būti tik asmeninis, tačiau tai nėra aksioma. Lygiai taip ir archyvaro-istoriko specialybę turi rinktis atitinkamos asmenybės. Pretendento į archyvaro-istoriko poziciją gyvenimo aprašymo asmens savybių skiltyje turėtų būti būtinai pažymėtas guvus bei šaltas protas – racionalumas. Šią savybę archyvaras-istorikas panaudos senųjų archyvinių dokumentų šifravimui ir identifikavimui, remiantis tam tikrais tik tam laikotarpiui būdingais bruožais, pavyzdžiui, pagal dokumento kaligrafiją, marginalijas antspaudų sudarymo techniką ir panašiai.
Kita archyvistikos specialybės medalio pusė – archyvarai-informacijos valdytojai. Šią grupę atstovauja įvairių kompetencijų komplektą turintys specialistai: pradedant raštvedybos išmanymu, baigiant informaciniais ir komunikaciniais įgūdžiais. Šį teiginį iliustruoja Vilniaus universiteto Archyvistikos studijų programos aprašymo pirmasis, pagrindinis sakinys, jog: „Archyvistika – universali specialybė [...]“.
Kadangi esu šios grupės specialistė bei siekiant tikslaus archyvaro-informacijos valdytojo vaizdinio išpildymo, pateiksiu savo asmeninę darbinę patirtį. Taigi mano darbo veiklą aš skirstau, kaip matematikoje, į pastovią ir kintamąją veiklą. Pastovus dydis – tai archyviniai darbai, kuriuos atlieku kasdien ir kurio trukmė ne mažesnė kaip mėnuo. Tokiems darbams priskiriama: archyvinių dokumentų identifikavimas, klasifikavimas, apyrašų rengimas ir t.t. Kiekvienas archyvaras per savo karjerą susiduria su tokio tipo archyviniais darbais. Galima teigti, jog tai – archyvistikos pamatai. Kaip ir namas be pamatų, taip ir organizacija be sutvarkyto informacijos archyvo negali efektyviai veikti. Tik tiksli ir laiku gaunama informacija, gali garantuoti sėkmingą organizacijos veiklą.
Taigi, kas slypi po žodžių „sutvarkytas informacijos archyvas“ kombinacija? Tai reiškia, jog bet kurios srities darbuotojui pateikus užklausą dėl tam tikro dokumento, ji turi būti įvykdyta, t.y. surastas dokumentas, 5–10 minučių bėgyje. Būtent todėl būtina optimali dokumentų paieškos ir valdymo sistema. Ši sistema apima tiek tinkamą dokumento aprašymą, tiek jo priskyrimą tam tikrai bylai, tiek programinį paieškos išpildymą. Tai rodo, jog žmogiškasis ir technologinis faktorius turi sąveikauti bei vienas kitą papildyti. Tuo tarpu kintamajam archyvisto-informacijos valdytojo veiklos barui priklauso kur kas didesnė darbų įvairovė. Tai: archyvinių dokumentų virtualių bei kilnojamųjų parodų rengimas, skubių paieškų atlikimas, dokumentų apdirbimas įvairiomis programomis, vaizdo-garso dokumentų montavimas, maketavimo, ryšių su visuomene darbų atlikimas, dokumentų skaitmeninimas, interesantų konsultavimas archyvų tvarkymo klausimais ir kita komunikacinė veikla. Akivaizdu, jog archyvaro-informacijos valdytojo darbinėje veikloje retai kada sutiksi rutiną. Archyvaro-informacijos valdytojo amplua periodiškai kinta, todėl toks specialistas turi galimybę pasimatuoti labai įvairių specialistų marškinius.
Archyvaro specialybė įdomi tuo, kad ji kontrastinga, turinti daug spalvų ir atspalvių. Šios srities specialistus vienija guvus protas, istorinės žinios, kalbų išmanymas, universalumas, kūrybingumas, kruopštumas, atsakingumas bei greita orientacija. Toks žmogus geba organizuoti ir valdyti komunikacijos ir informacijos procesus, dokumentų srautus bei užtikrinti efektyvų informacijos cirkuliavimo organizacijoje. Todėl kviečiu visus šalies ir pasaulio archyvarus vienytis ir keisti visuomenės klaidingą požiūrį į tai kas esame iš tiesų!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Papasakokite apie savo studijas ar profesiją! Ką patartumėte studijuoti abiturientams? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir pasidalinkite patarimais ar pastebėjimais apie studijas