Vis dėlto nuolat augant Rusijos federacijos karinėms galioms, Europos valstybėms priešinantis skirti daugiau lėšų savigynai bei Vakarams nuolaidžiaujant mūsų didžiajai kaimynei, kyla noras iš naujo persvarstyti Lietuvos saugumo klausimą.
Šiandien Vakarai atrodo pralaimintys Rusijai. Tai puikiai atspindi Rusijos karas su Gruzija, JAV elgesys po Sirijos pilietiniame kare įvykusios cheminio ginklo atakos, nuolatinės kaimynų kalbos spaudoje, internete apie moraliai supuvusius Vakarus ir krikščioniškąsias vertybes ginančią Rusiją.
Gal tik kolektyviniai Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos veiksmai panašesni į revanšą. Taigi visai galimas daiktas, kad dabartinis nuolaidžiavimas Rusijai iš Vladimiro Putino gali užauginti antrąjį Adolfą Hitlerį. Ironiška, kad smerkdami XX a. didžiųjų valstybių nuolaidžiavimo politiką, neįžvelgiame paralelių su mūsų dienomis.
Kodėl ne Vilniaus kraštas?
Kalbant apie Lietuvos valstybės stabilumą, daug dažniau prisimenamas Vilniaus kraštas. Tai logiška ir teisinga. Mūsų valstybėje nėra bėdų su rusų tautybės žmonėmis, nes ši tautinė mažuma pakankamai gerai integravosi į mūsų visuomenę bei kuria jos ateitį. Po 2004 m. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos rusai ėmėsi dar sparčiau mokytis lietuvių kalbos ir savo ateitį sieti su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje.
Tuo tarpu lenkų tautinės mažumos integracija nuolat susiduria su kliūtimis. Kartais šios kliūtys išlenda dėl kažkokių priežasčių vis Rusijoje besilankančio LLRA lyderio Voldemaro Tomaševskio pasisakymais, lenkiškų gatvių pavadinimų klausimu. Tokia aplinka, kurią puikiai papildo didelis nedarbas, tinkama Rusijos minkštosios galios sklaidai, tačiau ji netinkama karinei provokacijai, kokia įvyko Kryme.
Tai lemia faktas, kad daugelis LLRA veiksmų ir galimas nesantaikos kurstymas kyla iš asmeninių politikų ambicijų ir galimo noro pasimėgauti mūsų kaimynės skiriamomis lėšomis, tačiau esant kritinei situacijai Vilniaus krašto lenkai remtų Lietuvą. Pirmiausia todėl, kad pati Lenkija remtų mus ir šitaip pastūmėtų vietinius lenkus į Lietuvos pusę. Negana to, mes esame strateginiai partneriai, o Rusijos įtaka Lenkijai būtų žalinga.
Visagino specifika
Žinoma, nebūtų teisinga griežtąja to žodžio prasme prilyginti Visaginą Krymui. Krymas neabejotinai daug svarbesnis ir lengviau užvaldomas. Visagine nėra nė vieno rusų laivo, o Kryme - Rusijos karinis laivynas. Visaginas - tarsi vartai į Lietuvą, o Krymas Rusijai - būtina sąlyga, norint išlaikyti galią Juodosios jūros regione.
Kitas svarbus Krymo ir Visagino panašumas yra referendumas. Vienas iš alternatyvių scenarijų teigia, kad Kryme gali įvykti referendumas dėl tolesnio priklausymo Ukrainai. Svarbu ne tik tai, kad Ukrainoje, esant Rusijos kariuomenei, referendumo rezultatai (jeigu jis įvyks) būtų mažų mažiausiai kvestionuoti, tačiau ir tai, kad Lietuvoje stumiamas žemės pardavimo kitiems Europos Sąjungos piliečiams įstatymas.
Iki 100 tūkst. sumažintas parašų skaičius, būtinas referendumo iniciatyvai, bei draudimas panaikinti referendumu įvestas nuostatas, gali prisidėti prie Visagino tolesnės politinės raidos ir galbūt kada nors įvyksiančių provokacijų.
Rusija visada kišosi ir kišis į buvusiose SSRS teritorijose įsikūrusių valstybių gyvenimą
Įvykiai Ukrainoje liudija, kad Rusijos federacija nė nesiruošia išsižadėti savo imperialistinių svajonių ir yra linkusi daryti viską, kad buvusiose SSRS teritorijose įsikūrusios valstybės ir toliau liktų priklausomos. Tai rodo Rusijos karių veiksmai Ukrainoje: strateginių pastatų užgrobimas, Simferopolyje važinėjančios šarvuočių kolonos ar ambasadoriaus Lietuvoje Aleksandro Udalcovo pareiškimai, kad tai Rusija turinti pretenzijų Lietuvai dėl šios paramos „Euromaidanui“, yra faktai, nebeleidžiantys dvejoti, kad mūsų didžioji kaimynė jaučiasi turinti teisę nurodinėti kaimyninėms valstybėms, o pastarosioms pasielgus ne pagal Putino užsakytą „muziką“, grasina karine jėga.
Įdomiau tai, kad Rusija ne tik nebijo priekaištauti Lietuvai, kad mūsų valstybė stojo demokratijos ir žmogaus teisių gynimo pusėn, bet ir visai Europos Sąjungai. Negalime pamiršti, kad Lietuvos dalyvavimas Vilniaus viršūnių susitikime 2013 m. lapkričio 28-29 dienomis buvo ne tik suverenios valstybės vykdoma užsienio politika, bet ir tuometės Europos Sąjungos pirmininkės užsienio politika.
Visaginas nusipelnė didesnio analitikų dėmesio
Netikiu, kad įvykiai Ukrainoje baigsis greitai ir lengvai, nes Rusija nuėjo per toli, o tai reiškia, kad ji nenusileis. Mes nežinome, ar Rusijos sunkvežimiais bei lėktuvais nėra gabenami ginklai. Visai tikėtina, kad Rusija imsis vieno iš dviejų tradicinių būdų krašto okupavimui: pirma, suvaidins karininkų maištą ir oficialiai atsiribos nuo jų veiksmų (kaip tai padarė Juzefas Pilsudskis XX a. pirmoje pusėje į Lietuvą pasiuntęs Liucijaną Želigovskį), antra, apginkluos ir pasiųs tariamų sukilėlių būrius (kaip tai padarė Lietuva 1923 m., prijungdama Klaipėdos kraštą).
Tokiame įvykių kontekste norėtųsi, kad Lietuva ir toliau rodytų savo tvirtą valią, priešintųsi bet kokiems Ukrainos suvereniteto pažeidimams bei pradėtų žvelgti į tokius miestus, kaip Visaginas per valstybės saugumo prizmę. Ilgą laiką Visaginas apskritai buvo pamirštas, vėliau jis sulaukė dėmesio dėl atominės elektrinės, tačiau šiame mieste glūdi daug daugiau reiškinių, kurie verti politikos analitikų bei viešųjų komentatorių dėmesio. Be abejo, Visaginas daug ko skiriasi nuo Krymo, bet jeigu būčiau rusas, savo grobikiškus veiksmus pradėčiau būtent šiame regione.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!