Ar verta kovoti su baime?

 (10)
„Pavojaus baimė dešimtis tūkstančių kartų baisesnė už patį pavojų“, – teigia anglų rašytojas ir žurnalistas Danielis Defo. Iš tiesų, mūsų vidinis pasaulis – visokiausių pavojų, grėsmių ir nelaimių knibždėlynas, kuris trukdo realizuoti save ir pasiekti būties pilnatvę. Tačiau ar toks jau pavojingas gyvenimas, kad reikia gyventi nuolat kankinamiems baimės? Nejaugi įdomu švaistyti brangų laiką nuolatiniam nerimui?
© Shutterstock nuotr.

Deja, bet baimės jausmas užkoduotas genuose, todėl visiškai jo išvengti neįmanoma. Baimė kyla dėl savisaugos instinkto, kuris senovėje žmonėms buvo reikalingas medžioklėje ir saugantis nuo plėšrūnų. XXI amžiuje plėšrūnai žmonių nemedžioja, o vietoj medžioklės dažniausiai siūloma nueiti į prekybos centrą ir ten apsipirkti. Garsus rusų psichoterapeutas Andrėjus Kurpatovas savo knygoje „Laimė tavo rankose“ rašo, kad savisaugos instinktas nuolat stengiasi mus išgelbėti nuo įvairiausių neva gresiančių nemalonumų. Štai todėl dažnai žmonės pasmerkti kiauras dienas žiūrėti vidinius visokiausių nelaimių vaizdus: gaisrus, apiplėšimus, avarijas, neištikimybę, išdavystes, muštynes, užgauliojimus, pažeminimus, bankrotus, ligas, kančias, mirtis.

Neretai tokie asmenys tiesiog prilimpa prie televizorių ir visa tai pritaiko sau, išgyvena, įsivaizduoja ir bailinasi. Savisaugos instinktui tai patinka, nes šis stengiasi žmones apsaugoti nuo įsivaizduojamų pavojų, o viskas baigiasi tuo, kad dažnai tokie žmonės tampa neurotikais, kuriuos paralyžiuoja vidiniai vaizdai.

Baimė gali virsti nevaldoma fobija, dėl kurios asmenį kamuoja nerimo sutrikimai, nuolatinė, įkyri ir neracionali baimė. Paprastai žmogus vien tik savo jėgomis fobijos negali įveikti. Fobijų yra apie 500 rūšių. Vienos jų gana dažnos visuomenėje, pavyzdžiui, klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), stenofobija (ankštų erdvių baimė), agorafobija (minios, viešo kalbėjimo ar veiklos baimė), musofobija (pelių baimė).

Kitos retesnės ir keistesnės: pteronofobija (paukščių plunksnų baimė), kaliginefobija (gražių moterų baimė), arachibutyrofobija (baimė, kad riešutų sviestas prilips prie gomurio), trichofobija (iškritusių plaukų baimė), triskaidekafobija (skaičiaus 13 baimė). Įvairiausios fobijos nesvetimos ir garsiausioms pasaulio įžymybėms.

Pavyzdžiui, aktorius Matthew McConaughey bijo besisukančių durų, koridorių ir tunelių, o dainininkė Beyonce Knowles su savo fobija susiduria keletą kartų per dieną – ji jaučia nevaldomą baimę užeiti į tualeto kambarį. Nelengva kasdienybė turėtų būti ir aktorei Christina Ricci, kuri paniškai bijo naminių augalų vazonėliuose.

„Kol baimė nepavirto panika, iš jos galime kai ką apie save sužinoti!“, – rašo meditacijos mokytoja Dalia Lapinienė knygoje „Pasimatymai su šešėliu“. Moteris teigia, kad baimė gali padėti atpažinti neįsisąmonintus mūsų norus. Tarkime, studentas bijo, kad neišlaikys egzamino, taigi, po šia baime slypi noras būti pasitikinčiam savimi pažangiam studentui. Suvokęs šį norą, jis gali nustoti koncentruotis į baimę ir dėmesį nukreipti į savo noro įgyvendinimą.

Vadinasi, su baime nereikia kovoti, nes ji – vidinio pasaulio dalis. „O kam kovoti su savo vidiniu pasauliu?“, – klausia Dalia Lapinienė. Pasikartojančios baimės yra tarsi maitinamos nuolatinėmis mintimis ir poelgiais, kol šie negatyvūs lūkesčiai įgyja tiek energijos, kad pradeda pildytis, nes juk kuo daugiau dėmesio skiriame savo idėjoms, tuo greičiau jos įsikūnija. Štai kodėl tie žmonės, kurie bijo prarasti darbą, dažniausiai jį praranda, o bijančius vagysčių dažniausiai ir apiplėšia.

Taigi pats gyvenimas nėra toks pavojingas, tik jį tokį sukuria savisaugos instinktas, dėl kurio kyla įvairiausios baimės. Vis dėlto sutinku su minėta meditacijos mokytoja, kuri teigia, jog reikia leisti baimei egzistuoti, nes tai labai svarbu norint ją paleisti. Svarbu išmokti savo baimes atpažinti, nes ne visos iš jų turi realaus pagrindo ir dėl to trukdo gyventi įdomų bei visavertį gyvenimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (78)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (81)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...