Ar verta kovoti su baime?

 (10)
„Pavojaus baimė dešimtis tūkstančių kartų baisesnė už patį pavojų“, – teigia anglų rašytojas ir žurnalistas Danielis Defo. Iš tiesų, mūsų vidinis pasaulis – visokiausių pavojų, grėsmių ir nelaimių knibždėlynas, kuris trukdo realizuoti save ir pasiekti būties pilnatvę. Tačiau ar toks jau pavojingas gyvenimas, kad reikia gyventi nuolat kankinamiems baimės? Nejaugi įdomu švaistyti brangų laiką nuolatiniam nerimui?
© Shutterstock nuotr.

Deja, bet baimės jausmas užkoduotas genuose, todėl visiškai jo išvengti neįmanoma. Baimė kyla dėl savisaugos instinkto, kuris senovėje žmonėms buvo reikalingas medžioklėje ir saugantis nuo plėšrūnų. XXI amžiuje plėšrūnai žmonių nemedžioja, o vietoj medžioklės dažniausiai siūloma nueiti į prekybos centrą ir ten apsipirkti. Garsus rusų psichoterapeutas Andrėjus Kurpatovas savo knygoje „Laimė tavo rankose“ rašo, kad savisaugos instinktas nuolat stengiasi mus išgelbėti nuo įvairiausių neva gresiančių nemalonumų. Štai todėl dažnai žmonės pasmerkti kiauras dienas žiūrėti vidinius visokiausių nelaimių vaizdus: gaisrus, apiplėšimus, avarijas, neištikimybę, išdavystes, muštynes, užgauliojimus, pažeminimus, bankrotus, ligas, kančias, mirtis.

Neretai tokie asmenys tiesiog prilimpa prie televizorių ir visa tai pritaiko sau, išgyvena, įsivaizduoja ir bailinasi. Savisaugos instinktui tai patinka, nes šis stengiasi žmones apsaugoti nuo įsivaizduojamų pavojų, o viskas baigiasi tuo, kad dažnai tokie žmonės tampa neurotikais, kuriuos paralyžiuoja vidiniai vaizdai.

Baimė gali virsti nevaldoma fobija, dėl kurios asmenį kamuoja nerimo sutrikimai, nuolatinė, įkyri ir neracionali baimė. Paprastai žmogus vien tik savo jėgomis fobijos negali įveikti. Fobijų yra apie 500 rūšių. Vienos jų gana dažnos visuomenėje, pavyzdžiui, klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), stenofobija (ankštų erdvių baimė), agorafobija (minios, viešo kalbėjimo ar veiklos baimė), musofobija (pelių baimė).

Kitos retesnės ir keistesnės: pteronofobija (paukščių plunksnų baimė), kaliginefobija (gražių moterų baimė), arachibutyrofobija (baimė, kad riešutų sviestas prilips prie gomurio), trichofobija (iškritusių plaukų baimė), triskaidekafobija (skaičiaus 13 baimė). Įvairiausios fobijos nesvetimos ir garsiausioms pasaulio įžymybėms.

Pavyzdžiui, aktorius Matthew McConaughey bijo besisukančių durų, koridorių ir tunelių, o dainininkė Beyonce Knowles su savo fobija susiduria keletą kartų per dieną – ji jaučia nevaldomą baimę užeiti į tualeto kambarį. Nelengva kasdienybė turėtų būti ir aktorei Christina Ricci, kuri paniškai bijo naminių augalų vazonėliuose.

„Kol baimė nepavirto panika, iš jos galime kai ką apie save sužinoti!“, – rašo meditacijos mokytoja Dalia Lapinienė knygoje „Pasimatymai su šešėliu“. Moteris teigia, kad baimė gali padėti atpažinti neįsisąmonintus mūsų norus. Tarkime, studentas bijo, kad neišlaikys egzamino, taigi, po šia baime slypi noras būti pasitikinčiam savimi pažangiam studentui. Suvokęs šį norą, jis gali nustoti koncentruotis į baimę ir dėmesį nukreipti į savo noro įgyvendinimą.

Vadinasi, su baime nereikia kovoti, nes ji – vidinio pasaulio dalis. „O kam kovoti su savo vidiniu pasauliu?“, – klausia Dalia Lapinienė. Pasikartojančios baimės yra tarsi maitinamos nuolatinėmis mintimis ir poelgiais, kol šie negatyvūs lūkesčiai įgyja tiek energijos, kad pradeda pildytis, nes juk kuo daugiau dėmesio skiriame savo idėjoms, tuo greičiau jos įsikūnija. Štai kodėl tie žmonės, kurie bijo prarasti darbą, dažniausiai jį praranda, o bijančius vagysčių dažniausiai ir apiplėšia.

Taigi pats gyvenimas nėra toks pavojingas, tik jį tokį sukuria savisaugos instinktas, dėl kurio kyla įvairiausios baimės. Vis dėlto sutinku su minėta meditacijos mokytoja, kuri teigia, jog reikia leisti baimei egzistuoti, nes tai labai svarbu norint ją paleisti. Svarbu išmokti savo baimes atpažinti, nes ne visos iš jų turi realaus pagrindo ir dėl to trukdo gyventi įdomų bei visavertį gyvenimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (409)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...