Ar Vakarų civilizacija - etalonas pasauliui?

 (24)
Lietuva yra Vakarų civilizacijos dalis ir daug kas pas mus tuo yra linkę labai didžiuotis, nes Vakarai pasaulyje asocijuojasi su turtais, aprūpintu gyvenimu ir kitais materialine prasme gerais dalykais. Bet ar kartais neatrodo, kad Vakarų civilizacija pasaulyje yra per daug sureikšminama ir idealizuojama?
© Scanpix

Visame pasaulyje labai stipri Vakarų, o ypač galingiausios ir įtakingiausios Vakarų šalies – JAV – įtaka. Daugybė pasaulio šalių tyčia ar netyčia bando ją kopijuoti, o politine prasme dauguma šalių nori įgauti JAV ir Europos palankumą (nors, reikia pripažinti, toli gražu ne visos – Rusija, Kinija ir didelė dalis musulmoniškų šalių nelinkusios į Vakarus žvelgti kaip į idealą ir etaloną).

Pagal žiniasklaidos liaupses kartais atrodo, tarsi pasaulyje egzistuotų tik viena – Vakarų civilizacija (kuri apima Šiaurės Ameriką ir Europą), o visos kitos šalys – tai tik kažkokia periferija, esanti „už civilizacijos ribų“. Bet iš tikrųjų yra toli gražu ne taip. Pasaulyje egzistuoja daugybė civilizacijų, vienos iš jų stipresnės, kitos silpnesnės, bet jos visos yra savitos ir savaip įnešančios savo indėlį į žmonijos vystymąsi ir įvairovę.

S. Huntingtono knygoje „Civilizacijų susidūrimas“ yra išvardintos visos tos civilizacijos bei jų įtakos sferos. Pasaulis susideda iš Vakarų (buvusios krikščioniškos), Rusijos/Ortodoksinės, Rytų Azijos, Indijos, musulmonų, Lotynų Amerikos, Afrikos bei kelių smulkesnių civilizacijų (dalis jų yra pereinamosios, ar smulkios, apimančios tik vieną valstybę, pvz. žydų, Etiopijos ir t. t.). XX amžiuje pasaulyje lemiamą vaidmenį vaidino Vakarų ir Rusijos (pavirtusi į TSRS) civilizacijos, po 1990 metų sumenko Rusijos civilizacijos reikšmė, bet labai išaugo Vakarų civilizacijos įtaka bei teritorija. Šiuo metu pastebime didelį Kinijos, Indijos bei musulmonų civilizacijų atsigavimą ir greitą vystymąsi. Rusija, laikinai praradusi savo pozicijas, taip pat pradeda atsigauti.

Kokia yra Lietuvos vieta? Mūsų šalis nuo seno yra dviejų civilizacijų susikirtimo zonoje. Į vakarus nuo mūsų prasideda Vakarų civilizacija, į rytus – Rusijos/Ortodoksų. Lietuva, kaip nuo seno veikiama katalikiškos kultūros ir būdama katalikybės ir su ja susijusios kultūros įtakos sferoje, yra priskiriama Vakarų civilizacijai (kažkada laikytai krikščioniška, bet dabar praradusiai savo krikščioniškumą), bet būdama pakraščio valstybė, Lietuva per savo istoriją nuolat atsidurdavo tai Vakarų, tai Rusijos/Ortodoksų civilizacijų įtakos zonose. Riba tarp šių dviejų civilizacijų praeina maždaug per Daugpilio, Vilniaus ir Hrodno (Gardino) miestus, kurie nuo seno (kaip civilizacijų pakraščio miestai) yra daugiataučiai ir juose daugybė tiek katalikiškų bažnyčių, tiek ortodoksų cerkvių. Galbūt tuo galima paaiškinti ir amžinus nesutarimus tarp Kauno (vienos tautos ir vienos civilizacijos miestas) bei Vilniaus (kelių tautų ir dviejų civilizacijų miestas)?

Ar Vakarų civilizacija - etalonas pasauliui?
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vakarų civilizacija ištisais šimtmečiais buvo pirmiausiai siejama su vakarine krikščionybės šaka – katalikybe (bei vėliau atsiradusiu protestantizmu). Taip buvo iki XX amžiaus, bet vėliau krikščionybė beveik visose šios civilizacijos šalyse prarado savo įtaką. Kažkada buvusi krikščioniška civilizacija tapo beveik ateistine, ir šiuo metu jos nešama vertybinė sistema dažnai vadovaujasi vertybėmis, kurios yra absoliučiai priešingos krikščioniškam mokymui, pavyzdžiui, homoseksualūs paradai ir santuokos, abortai, lyties keitimas, laisvas seksas, partnerių kaita, skyrybos, materialistinis pinigų sureikšminimas ir kiti panašūs dalykai. Tiesiog sunku patikėti, kaip buvusi krikščioniška civilizacija tik per 50 metų sugebėjo taip pasikeisti, ir pereiti prie absoliučiai priešingos vertybinės sistemos, nei vadovavosi seniau. Būtent todėl, ko gero, niekas jau senai šios civilizacijos nevadina krikščioniška – dažniausiai vartojamas įvardinimas yra tiesiog „Vakarai“.

Visos civilizacijos yra svarbios, reikšmingos, besivystančios pagal savus dėsnius ir turinčios savitas kultūras. Bet kažkodėl šiuo metu yra susidariusi tokia situacija, kai kažkodėl vienintele „tikra“ civilizacija yra laikoma būtent Vakarų civilizacija. Žodis „vakarietiškas“ yra tapęs žodžių „kokybiškas, modernus, siektinas, etaloninis“ sinonimu. Ir Lietuva, ir daugybė kitų pasaulio šalių siekia viską kopijuoti būtent nuo tų pačių Vakarų. Vis dažniau iškyla klausimas – ar tikrai vakarai yra idealas visoms kitoms pasaulio kultūroms ir civilizacijoms?

Kažin, ar tai tiesa. Labiau tikėtina, kad Vakarų civilizacijos reikšmė yra pervertinta. Be abejo, niekas nepaneigs, kad šiuo metu ši civilizacija yra viena pažangiausių technologiškai (nors Rytų Azija, Rusija ir Lotynų Amerika nedaug atsilieka), turi stipriausią karinę galią (bet vėl gi, Rytų Azija su Kinija priešakyje, bei Rusija nenusileidžia iš šioje srityje), turi aukščiausią pragyvenimo lygį. Bet ar tai jau būtinai reiškia, kad Vakarai yra neabejotinai idealūs ir gali visam pasauliui tiesti raidos kryptis?

Ko gero, musulmoniškų šalių gyventojai su tuo tikrai nesutiktų. Musulmoniška civilizacija, nors yra technologiniu, kariniu ir ekonominiu atžvilgiu gerokai silpnesnė už vakarų civilizaciją, yra sukoncentruota apie jiems patį svarbiausią dalyką – monoteistinę islamo religiją (kuri yra kilusi iš to paties Šventojo Rašto, tiki į tą patį visagalį Dievą, pasaulio pabaigoje laukia Jėzaus/Isa atėjimo, pripažįsta tas pačias moralines normas ir visais kitais atžvilgiais yra labai artimai giminiška krikščionybei). Tose šalyse į šiuolaikinius religingumą praradusius Vakarus dažnai žiūrima su neslepiamu pasipiktinimu.

Jeigu kažkada musulmonai laikė krikščionis „knygos broliais“ (t. y. to paties Šventojo Rašto išpažinėjais), tai dabar religingumą praradę Vakarai su laisvu seksu, homoseksualiomis eitynėmis ir santuokomis, abortais, skyrybomis, materializmu ir t. t. didelei daliai musulmoniškos civilizacijos šalių gyventojų atrodo akivaizdus blogis, priešiškas Dievo moraliniam mokymui (kuris yra bendras tiek krikščionims, tiek musulmonams) ir tradicinei, iš religijos paveldėtai moralei.
Paskaičius internete musulmoniškus forumus, darosi aišku, kad jie jau nebežiūri į Vakarus kaip į krikščionis, o kaip į ateistinę ir jų atžvilgiu agresyviai nusiteikusią, savo valią norinčią primesti civilizaciją. Dažnai musulmonai šiuolaikinius vakarus sieja su vienaakiu nuodėmių skleidėju Dadžalu (musulmoniškas Antikristo atitikmuo).

Antras dalykas, provokuojantis musulmonų pasipiktinimą Vakarais – tai karinės intervencijos naudojimas, kuri labai aiškiai matome pastarąjį dešimtmetį (Afganistanas, Irakas, Libija, greitu laiku, ko gero – Sirija ir Iranas). Tai nėra naujas dalykas – dar XX amžiaus pradžioje Vakarai turėjo nemažai kolonijų musulmoniškose šalyse, XX amžiaus viduryje daugumą musulmoniškų šalių papiktino Vakarų priešiškumas Palestinai. Dabar konfliktai musulmoniškose šalyse ir Vakarų intervencijos tapo kaip niekad intensyvūs.

Apskritai, stebint visus šiuos konfliktus, darosi labai įdomu. Ko gero, kažkam atrodo, kad musulmoniškos šalys, būdamos suverenios ir nepriklausomos, negali pačios, be kišimosi iš šalies, išspręsti savo vidaus reikalų. Ar buvo JAV, ES ir apskritai Vakarų civilizacijai oficialiai suteikti „pasaulio tvarkdario“ įgaliojimai? Kažkaip to neteko girdėti. Niekur neteko išgirsti informacijos apie kokias nors tarptautines sutartis ar kitokius oficialius dokumentus, pagal kuriuos būtų patvirtinta, kad Vakarai turi tokias išskirtines teises.

Labai tikėtina, kad iš to gali atsirasti precedentas. Jeigu Vakarų civilizacija gali naudoti karinę jėgą prieš kitame pasaulio krašte esančias šalis, tai kur garantija, kad to neužsinorės ir Kinija, Rusija, Indija ar kitos šalys bei civilizacijos? O argumentas būtų labai paprastas – Vakarams galima, tai kodėl negalima mums? Ir tokio argumento niekas negalėtų nuginčyti.

Ortodoksinė civilizacija (bei dominuojanti šios civilizacijos šalis – Rusija) irgi nelabai sutiktų su tuo, kad Vakarai yra etalonas visam pasauliui. Ortodoksinė civilizacija nėra vieninga, dalis jai priklausančių šalių dabar yra įstojusios į ES ir patekusios į Vakarų įtakos zoną (Rumunija, Bulgarija, Graikija, taip pat vyksta dideli vidiniai konfliktai tarp „oranžinių“ vakarų ir „mėlynų“ rytų Ukrainoje, ir neaišku, kur pasuks ši šalis).

Ortodoksinė civilizacija yra labai panaši į Vakarų. Ji taip pat pastatyta ant krikščionybės pamatų (tik ant kitos – rytinės krikščionybės krypties), XX amžiuje patyrė panašų religingumo praradimą (nors ir ne tokį gilų, kaip Vakaruose), jai didelę įtaką turėjo Vakaruose atsiradusios politinės ideologijos (XX amžiuje – komunizmas, kuris užgimė Europoje, dabar – demokratija, taip pat Vakarų produktas). Ortodoksinei civilizacijai nesvetimas ir po 1990 m. atėjęs seksualinis palaidumas (nors ir ne toks ryškus kaip Vakaruose), panašus kaip Vakaruose gimstamumo sumažėjimas, „gastarbeiterių“ imigracija ir t.t. Bet iš kitos pusės, šios šalys, ir ypatingai Rusija, turi savo identitetą ir jaučia savo skirtingumą nuo Vakarų.

Rusija niekada nesutiks būti nuo Vakarų priklausoma šalimi, ypač turint omenyje šios šalies dydį, gyventojų skaičių, pakankamai stiprų technologinį išsivystymą, karinę galią ir gana neblogą pragyvenimo lygį, lyginant su daugeliu pasaulio šalių. Gorbačiovo ir Jelcino laikotarpiai, kai Rusija klausė Vakarų – jau praeitis, dabar ši šalis vis tvirčiau stojasi ant savo kojų. Akivaizdų sustiprėjimą rodo tai, kad Rusija imasi formuoti Eurazijos Sąjungą ir vis dažniau netyli dėl įvykių pasaulinėje arenoje (ypač tai akivaizdu dėl Sirijos), vis dažniau randa sutarimą su kitomis civilizacijomis - Kinija, Iranu bei kitomis musulmoniškomis šalimis.

Taip pat, šiuolaikinės Vakarų skleidžiamos vertybės Rusijai nėra priimtinos, ką akivaizdžiai rodo 2013 metų vasarą Rusijoje priimti įstatymai: homoseksualizmo propagandos uždraudimas (kai tuo tarpu Vakaruose viskas priešingai – homoseksualiems asmenims suteikiama teisę tuoktis ir įsivaikinti, o mokyklų ir darželių programos reformuojamos, sekamos pasakos apie du princus ir t. t.), patyčių iš tikinčiųjų uždraudimas (kai tuo tarpu Vakaruose besityčiojantys iš tikinčiųjų ir religijos dažniausiai lieka nenubausti). Vakaruose vis labiau galvą kelianti juvenalinė justicija Rusijoje taip pat yra žabojama įstatymais. Pastebimas akivaizdus religingumo Rusijoje sustiprėjimas, bei nesitaikstymas su tokiomis veikėjomis, kaip „Pussy Riot“, kurios cerkvėje tyčiojosi iš tikinčiųjų (kai tuo tarpu dauguma Vakarų šalių palaikė tai, vadindami „saviraiška“).

Kitose ortodoksinės civilizacijos šalyse situacija labai skirtinga dėl šios civilizacijos nevieningumo. Baltarusijoje, Moldavijoje, Gruzijoje, Armėnijoje ir Kazachstane situacija yra panaši (Kazachstanas, kuriame kazachų ir rusų yra beveik po lygiai, gali būti laikomas dviejų civilizacijų šalimi). Graikija, Rumunija ir Bulgarija įstojo į ES ir beveik tapo Vakarų dalimi. Buvusios Jugoslavijos šalys kol kas yra be aiškios politinės krypties. Įdomiausia situacija yra Ukrainoje, kurioje yra labai didelis vidinis susipriešinimas tarp vakarų Ukrainos, norinčios į Vakarus, ir rytų Ukrainos, norinčios glaudesnių ryšių su Rusija.

Pasiskaičius jų svetaines, krenta į akis didelis visuomenės susiskaldymas į dvi stovyklas, visur mirga niekinantys vienas kito vadinimai „banderovcais“ (vakarų Ukrainos euroentuziastų apibūdinimas) ir „maskoliais“ (taip išvadinami rytų Ukrainos gyventojai). Politinės jėgos ir visuomenės palaikymas yra beveik apylygiai, ir kur link Ukraina pasuks – labai sudėtingas klausimas, turintis išsispręsti jau lapkritį.

Bet kokiu atveju nelabai tikėtina, kad Rusija, netgi ir praradusi tokias stambias savo ortodoksinės civilizacijos sąjungininkes, paklustų Vakarams. Nes tai per didelė, stipri, turinti turtingą istorinę praeitį ir spalvingą kultūrą šalis, pasižyminti stipriu identitetu ir patriotizmo jausmu. Tokie valdovai kaip Gorbačiovas ir Jelcinas, flirtavę su Vakarais, Rusijoje paprastai ilgai nevaldo. Tai yra šalis, turinti savo atskirą civilizacinį kelią, ir einanti juo.

Šiaurės Korėjos ir JAV vėliavos, Shutterstock/DELFI nuotr.
Šiaurės Korėjos ir JAV vėliavos, Shutterstock/DELFI nuotr.

Rytų Azija yra nors kultūriškai ir labai artima, bet politiškai labai suskaldyta civilizacija. Japonija, Pietų Korėja ir Taivanas nori sekti Vakarų pavyzdžiu, Mongolija – Rusijos, Šiaurės Korėja apskritai laikosi izoliacinės politikos, o Kinija, galingiausia ir reikšmingiausia šios civilizacijos šalis, tapo labai stipria žaidėja politinėje arenoje. Kinijoje gyvena 20 proc. pasaulio gyventojų, tai viena iš seniausių pasaulio kultūrų, skaičiuojanti jau kelis tūkstantmečius, ir Vakarai labai gerai žino, kad tokiai stipriai šaliai nelabai rūpi jų nuomonė. Atvirkščiai – Kinija tapo pasauliniu fabriku (juk dauguma daiktų, kuriais kas dieną naudojamės, yra pagaminti Kinijoje), ir dėl to tie patys Vakarai be Kinijos vargiai išgyventų. Kinija aktyviai bendradarbiauja su Rusija ir musulmoniškomis šalimis, ir nelabai rodo noro bendradarbiauti su JAV, bei nedraugiškai žiūri į tos pačios civilizacijos šalį Japoniją, nuėjusią JAV pėdomis. Iš tikrųjų, kas milijardinei Kinijai kelis kartus mažiau gyventojų turinti JAV?

Ir netgi Lotynų Amerikos civilizacija (dėl jos egzistavimo yra abejojama – dėl savo panašumo ji dažnai laikoma tų pačių vakarų dalimi) ne visada nori eiti tuo pačiu Vakarų civilizacijos pramintu keliu. Tuo metu, kai Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje pagal Vakarų pavyzdį legalizuotos gėjų santuokos ir abortai, tokios šalys kaip Venesuela, Bolivija, Nikaragva ir Kuba smerkia tokius veiksmus ir nevengia atvirai Vakarus, o ypač JAV kritikuojančių žodžių, bei savo politikoje stengiasi su jais turėti kuo mažiau reikalų.

Taigi, kaip matome, nėra Vakarų civilizacija visur taip idealizuojama. Ar tikrai būti stipriausiu ir technologiškai pažangiausiu – tai tas pats, kas būti geriausiu? Pasaulis margas, ir nuomonių labai daug, o didelė dalis jų absoliučiai nėra palankios ir dažnai atvirai kritikuojančios. Nors šiais laikais yra labai priimta visus, kas tik pakritikuoja Vakarų civilizaciją, laikyti „nemadingais, necivilizuotais, atsilikusiais, žmonijos priešais“ ir dar nežinia kuo, bet ar tikrai taip yra? Kas pasakė, kad Vakarų civilizacija yra vienintelis teisingas kelias ir kad ji niekad neklysta? Be to, kas pasakė, kad Vakarų civilizacija yra kažkuo doresnė už kitas? Juk užtenka prisiminti indėnų naikinimą... O juk Amerikos indėnai galėjo tapti dar viena unikalia, pasaulį praturtinančia civilizacija.

Gal kartais reikėtų įsiklausyti į kritiką ir pasipiktinimus, nes dažnai kritika būna teisinga, o pasipiktinimai – teisėti. Reikėtų pripažinti tai, kad pasaulyje egzistuoja ir civilizuotos yra ne vien JAV su ES, ir kad kitos pasaulio civilizacijos turi savo kultūrą, raidos dėsnius, vertybes ir kad jos nebūtinai turi sutapti su Vakarų, ir jos nebūtinai yra blogesnės už Vakarų. Tuo labiau, kad tokie dalykai, kaip masinis indėnų išnaikinimas (tokio genocido, kiek žinau, nebuvo per visą žmonijos istoriją), pasaulinis kolonializmas ir dabartiniai karai musulmoniškose šalyse mūsų civilizacijos prestižo kitų akyse tikrai nepakelia.

Be to, ir pati Vakarų civilizacija turi labai didelių problemų. Esminė problema, kelianti grėsmę pačios civilizacijos išlikimui, yra po 1970 metų seksualinės revoliucijos ir tradicinių krikščioniškų šeimos vertybių paniekinimo prasidėjusi baisi demografinė krizė, siaubingas gimstamumo sumažėjimas, kas privedė prie to, kad vietinės Europos tautos jau neatsigamina natūraliu būdu.
Visai tikėtina, kad esant tokiam menkam gimstamumui ir masinei imigracijai (nes darbo jėgos taigi reikia, ir jeigu jos neprigimdo savi – kapitalizmo sąlygomis nėra sudėtinga ją įsivežti iš kitur) vietiniai europiečiai, gyvenantys čia jau apie 5000 metų (nuo indoeuropiečių migracijos), gali tapti mažumomis savo pačių valstybėse. Ir tai bus jau visai kita civilizacija – jau nebe ta Europa, kurią mes pažįstame. O kas kaltas? Tikrai ne imigrantai. Vaikų tai patys negimdome... O be vaikų – nebus žmonių, nebus tautų, nebus civilizacijos.

Norėtųsi šiek tiek ir apie mūsų vakarietišką Lietuvą. Nuo 1990 metų nuolat girdime, kad atseit mūsų šalis yra kažkuo atsilikusi, nešiuolaikiška, ir jai reikia visame kame vytis tobuląją Vakarų civilizaciją. Bet kaip bebūtų keista, bent aš asmeniškai tikrai nejaučiu jokio komplekso, kad gyvenu Lietuvoje ir dėl to, kad mūsų šalis, atseit, yra kažkokia „ne tokia“. Mes, nors istoriškai priklausome Vakarų civilizacijai (ant ortodoksinės civilizacijos ribos), bet mes šios civilizacijos viduje esame savita tauta (kaip savitos yra ir visos kitos tautos) su sava kultūra kultūra, raida ir ypatumais, ir turime tuo didžiuotis, o ne nuolat siekti būti „kaip kažkas“.

Lietuva neturtinga? Pasaulyje yra daugybė šalių (vadinamasis „trečiasis pasaulis“), kur žmonės gyvena nepalyginamai skurdžiau, nei Lietuvoje. Lietuvoje trūksta kultūros? Ko gero, tai yra subjektyvus vertinimas, kas yra kultūringa, o kas ne, bet daug kam Lietuva neatrodo kažkokia nekultūringa šalis. Gyventojai išsilavinę, praktiškai visi yra raštingi (kas pasaulyje toli gražu ne visur yra pasiekta), viena iš labiausiai mobiliomis ir internetinėmis technologijomis besinaudojančių pasaulio šalių, o pagal savo tautinio identiteto ir tradicijų išsaugojimą Lietuvai daug šalių galėtų pavydėti.

Taigi, būkime visi tuo, kas esame. Pasaulis yra įvairus, spalvingas, ir tik vieną jo dalį išskirti kaip kažkuo geresnę ir siektiną – kažin ar tai yra teisinga. Nes niekas nežino, kuri civilizacija rytoj taps stipriausia ir pažangiausia (tarkim, Rytų Azija, kas tikrai darosi vis panašiau į realų scenarijų). Ką tada reikės daryti – aklai kopijuoti ir idealizuoti tą kitą iškilusią civilizaciją, pataikauti jai, ar vis dėlto laikytis savitumo?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (99)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (83)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...