Ar tikrai „Lietuvos ryto“ klubo sirgaliai serga už komandą?

 (157)
Antradienio vakaras, nėra ką veikti, anonsas – 20:30 varžybos prieš Rigos VEF. Na, kodėl gi ne, važiuojame. Su vaiku. Vis dėlto ir „Lietuvos ryto“ komanda bent man šiemet patraukliai atrodo, vis dėlto ir VEF nėra Afrikos klubas.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Siemens“ arena didelė, turėtų būti puikus derinys. Bilietų kaina? Praktiškai nemokamai – 20 litų bilietas sėdint centrinėje tribūnoje, nepažymėtoje BMW ženklu, kaina tikrai nedidelė. Pačio renginio komentuoti nenorėčiau – viskas tikrai puiku, pergalė pasiekta, gražių epizodu buvo, darbas su žiūrovais buvo, ko daugiau reikia? Man renginys asmeniškai labai patiko, vaikui taip pat, mes patenkinti.

Tačiau yra vienas „bet“, kurį ir norėčiau aptarti. Kažkada, kai dar buvau jaunas ir gražus, gyvenau Kaune, esu pirkęs „Žalgirio“ varžybų abonementą ir pirkau jį specialiai „E“ tribūnoje – kur jau kur, bet „E“ tribūnoje šėlsmo daugiausiai, tikrai labai smagu joje žiūrėti krepšinį ir sirgti už savo komandą. Užuojauta tiems, kurie nieko nežinodami apie šią tribūna nusiperka bilietą į ją, o paskui keikia sirgalius, kurie varžybas žiūri atsistoję. Todėl arba ir pats turi atsistoti, arba vaizdo paprasčiausiai nematai. Na nematai, ne likimas, pasimokai ir kitą kartą į tą tribūna bilieto geriau neperki.

Bet prie ko čia „Lietuvos ryto“ klubas? Aaa, jie irgi turi savo tribūną, kurioje taip pat renkasi raudonai juodi. Netgi dvi. Vieną pavadinkime jaunimo, kita – šiek tiek solidesnių gerbėjų. Solidesniems pagarba – nors jų ir mažiau, bet tikrai šaunuoliai: serga taip, kaip ir turėtų sirgti savo klubą palaikantys sirgaliai. Šūkiai laiku ir vietoje, triukšmo lygis labai priklauso nuo situacijos aikštėje, taip pat pas juos yra noras užvesti ir kitus žiūrovus – visos arenos palaikymo norisi vieningo. Organizuoja bangą – tikrai graži ir sveikintina iniciatyva, daugeliui žiūrovų patinka, tai kodėl gi ne? Tris kartus atsistoti ir iškelti rankas tikrai ne problema.

Bet va „jaunesniųjų“ tribūna, mano galva, verta atskiro straipsnio - vien dėl jos ir ši plati įžanga. Na, žiūrėjau į šiuos „sirgalius“. Mano galva - „graudu“ - pats gražiausias žodis, kuris tinka apibūdinant jų elgesį... Pirmiausia visiškai nesuprantu jų buvimo arenoje tikslo... Ir ne aš vienas, man pasirodė, kad žaidėjai tos tribūnos irgi nesupranta. Baigėsi rungtynės, žaidėjai pirmiausiai „senjorų“ grupei, paskui - visai kitoms tribūnoms padėkojo, o va tai „jaunesniųjų“ tribūnai tarsi „pamiršo“. Ir, manau, pelnytai „pamiršo“.

Kodėl? Nes tie sirgaliai nežinau, ką ten darė, bet jie tikrai nestebėjo rungtynių, vykstančių aikštėje. Jie pirmiausiai šokinėjo ir kažką skandavo nepriklausomai nuo to, kas vyko aikštėje, – ar komanda ginasi, ar komanda puola, komandai sekasi ar maža duobė – ritmas tas pats, triukšmo lygis vienodas ar tai buvo varžybų pradžia, ar jau paskutinė minutė.

Man apgailėtinai atrodė tas žmogelis, amžinai stovintis atsukęs užpakalį į salę, ir nuolat rodantis, ką daryti, – gal toje tribūnoje sėdi žmonės, pirmą kartą žiūrintys krepšinį ir nesuprantantys, kas ten per žaidimas aikštėje vyksta. Na gerai, tarkime, laisva Lietuva, kiekvienas daro, ką nori, mano teisių nepažeidžia, sėkmės ir jiems, visokių žmonių yra, visokių žmonių reikia. Bet viską vainikavo ta pati organizuota banga. Kadangi ji buvo organizuota „senjorų“, tai jauniems „sirgaliams“ rankas pakelti ir pratęsti bangą jau, matyt, nebe lygis, kaip ir visi kiti esantys sirgaliai jiems salėje nereikalingi.

Ir taip norėtųsi šiems „sirgaliams“ palinkėti pamėginti suprasti, kad tikrasis sirgimas už komandą yra tuomet, kada visi žiūrovai serga vienu ritmu, skanduoja visi kartu, bangas kelia taip pat kartu... Kaip kad yra Lietuvos rinktinės ar „Žalgirio“ varžybose. „Lietuvos ryto“ klubui norisi taip pat palinkėti sėkmės ne tik šį, bet ir kitus sezonus, bet siūlau apgalvoti, ar tokia jaunimo sirgalių grupė yra reikalinga. Mano galva, renginio jie tikrai nepuošia, priešingai – tik gadina.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (37)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.