Ar puola tik tam tikros veislės?
Veisliniais šunimis laikomi tie, kurie turi savo kilmę patvirtinančius veislės dokumentus. Tai šunys, kurių tėvai, proseneliai ir tolimesni gentainiai praėjo griežtą selekciją, buvo socializuojami, dresuojami ir gyveno žmogaus kompanijoje. Palikuonių gali atsivesti tik šunys, kurių psichika yra stabili, kas tikrinama parodų metu, kai aplink šunį sukiojasi galybė jo gentainių ir žmonių, jis liečiamas, tikrinamas. Ar įsivaizduojat agresyvų šunį parodoje? Vargu. Toks šuo palikuonių neturės ir agresijos neperduos tolimesnėms kartoms. Tai galioja visoms veislėms be išimties, ir mažoms, ir didelėms. Žmonės, patys to nesuprasdami, skatina visų veislių šunų agresija rinkdamiesi pirkti šunis be dokumentų.
Labai retai straipsnio antraštėje išvysite žodį „mišrūnas“, kas būtų daug teisingiau, nei klijuoti veislę šuniui, kuris jos neturi. Madinga manyti, kad šuo, turintis tam tikrų veislės eksterjero požymių, jau yra veislės atstovas. Tokių straipsnių apsiskaitę žmonės pasakoja vieni kitiems – tik nepirkite šios veislės atstovo, jie agresyvūs, „suvalgys“ ir jus, ir jūsų vaikus. Teisingesnis perspėjimas būtų – nebent nepirkite veislės mišrūno, nes daugintojas negali jums užtikrinti stabilios tėvų psichikos.
O ar tikrai šuo (straipsnyje aprašytas kaip įkandęs moteriai), pavadintas Stafordšyru, išties yra tos veislės atstovas? Gal jis – bokserio ir labradoro mišrūnas? Gal jis – tiesiog eilinis mišrūnas iš prieglaudos? (...). Štai, pavyzdžiui, pavojingos veislės šunimi gali būti įvardijamas Vokiečių Dogas, o straipsnis apie pavojingo šuns užpultą suaugusįjį atsidurs pirmame puslapyje, tuo tarpu jei užpultasis nukentės nuo vokiečių aviganio, tai sulauks daug mažiau populiarumo, nes juk populiari veislė, daug atstovų, visiems pasitaiko nelaimių, o ir šiaip aviganiai – nepavojingi...
Tai – labai mėgstamas internautų argumentas. Žinoma, visi sutiks, kad aviganiui patikėjus avių bandą, jis greičiau supras, ką su ja daryti nei skalikas. Ar kad medžioklinis šuo lengviau seks grobį, nei dekoratyvinės veislės atstovas. Tačiau ar pavojingųjų šunų genuose slypi agresija žmogui? Laikais, kai pavojingų veislių atstovai buvo naudojami šunų kovose, agresija žmogui buvo neleidžiama. Kovos ringe bet kuriuo metu atėjęs žmogus galėjo atskirti šunį nuo jo varžovo, ir jei įsijautęs, įsiaudrinęs šuo parodydavo nors kiek agresijos – jis buvo žudomas. Bet kokia agresijos apraiška žmogui buvo šalinama iš genų.
Tad taip, internautai, jūs teisūs, genai lemia labai daug ką, ir šiuo atveju – besąlygišką meilę ir atsidavimą žmogui. O štai atkreipkime dėmesį į kitas veisles. Vokiečių, belgų aviganiai, jau šimtmečiais dresuojami pulti žmogų. Ar dėl to mes juos aplenkiame gatvėje bijodami, kad jų genuose slypi agresija žmogui? Ne.
Retriveriai, geriausi žmogaus draugai ir dažniausiai sutinkami šeimose su mažais vaikais. Ar jų genuose įrašyta, kad jie niekad niekam neįkąs? Vėlgi – ne. Genai daro daug, tačiau dar daugiau daro žmogaus darbas su šunimi. Jei galimai genais atėjęs blogas elgesys bus skatinamas, veislės atstovas toje srityje bus pranašesnė už kitos veislės atstovą. Jeigu elgesys nebus skatinamas – gyvūnas niekuo nesiskirs nuo kitų. Juk ir pavojingieji šunys gyvena kitų šunų draugijoje, jų nepjaudami.
Įstatymo padariniai
Šioje vietoje galite manęs paklausti – na, o ką aš galiu pakeisti, juk aš tik vienas žmogus tarp daugumos ir gyvenu pavojuje? Žinoma, jeigu jūs buvote užpultas, jums nepadės mano postringavimai apie veislę, atranką ir genus. Tačiau susimąstykite, kas vyks, įsigaliojus įstatymui? Nekalbant apie tai, kad gatvėje vis daugėja palaidų, neaiškios genetikos mišrūnų, kuriuos išmeta neatsakingi šeimininkai, pavojus vis dar didėja. Matote, įstatymai stabdo tik tuos žmones, kurie įstatymų paiso.
Tuo tarpu žmonės, kuriems įstatymai – ne rodiklis, ir toliau daugins, pardavinės ir augins pavojingų veislių mišrūnus, neaiškios psichikos, netikrintos sveikatos tiksinčias bombas. Net šalyse, kurioje pavojingai atrodantys šunys jau daug metų migdomi, nakties tamsoje galima pamatyti nepilnametį, vedantį uždraustos veislės šunį. Ar su juo prasilenkdami jausitės saugiau, nei jaustumėtės prasilenkdami dienos šviesoje su normaliu, suaugusiu žmogumi, kuris jaučia atsakomybę už savo šunį?
Tokiems žmonėms, kuriems reikia tokio šuns dėl įvaizdžio, jo tik dar labiau prireiks po draudimo veisti agresyvius šunis įsigaliojimo. Kadangi normalūs veisliniai šunys nebus veisiami arba nebus parduodami abejotinos išvaizdos jaunuoliems, jie nusipirks mišrūnus, o ko galima tikėtis iš pastarųjų, kai jie atsiduria nepatyrusio, pasipuikuoti norinčio jaunimo, kuriam nusišvilpt į įstatymus, rankose? Manau, atsakymą galite sugalvoti patys.
Dar vienas įstatymo padarinys (kalbama apie patvirtintą pavojingų šunų veislių sąrašą – DELFI) jaučiamas jau dabar – „mano šuo neagresyvus, todėl jam nereikia...“. Tai, kad šuns veislė neįrašyta į pavojingų veislių sąrašą nereiškia, kad jis negali būti agresyvus, ir atvirkščiai. Yra galybė stiprių šunų, kuriems reikalinga tvirta ranka, ir kurių veislių nėra „juodąjame sąraše“ – dobermanai, rotveileriai, aviganiai, dogai ir kt. Visi jie gali padaryti tokią pat ar didesnę žalą neauklėjami, kaip ir sąrašo atstovai. Tačiau vien tai, kad jų nėra sąraše, mesteli mintį – ak, tai jis neagresyvus, jam nereikia papildomos socializacijos ar dresūros, antsnukio, antkaklio, pavadžio ir t.t. Toks mąstymas – vienas žingsnis link nelaimės.
Žmogaus kaltė
Mane per mano trumpą gyvenimą užpuolė dveji dideli šunys ir keliolika mažų. Tiesa, baimė išliko mažiems. Kaip vaikas, kurio mama nemokė nelįst prie svetimų šuniukų, prisiprašiau pati, kaišiodama rankas į miegančio šuns burną, tampydama už uodegos ir jodinėdama. Man pasisekė, kad buvo daugiau išgąsčio nei skausmo, tiesa, abiejų galėjau išvengti, jei mama būtų laiku man paaiškinusi, ko daryti ir ko ne.
Augindama du nemažus šunis, sulaukiu dvejopo požiūrio – žmonės arba aplenkia mane gatvėje 50 metrų atstumu, arba tempia savo vaikus glostyti mano šuniukų, tiesa, man apie tai nepranešusi. Mano šuniukai geri ir socialūs, tačiau dideli ir nelabai rangūs, ir kas liks kaltas, jei besisukdamas stumtels moters vaiką? Štai, tiesa, jei moteris rastų laiko atsiklausti manęs, ar gali vaikai šuniukus paglostyti, problemos būtų išvengta, nes aš turėčiau progą informuoti ją apie šuniukų nerangumą, o ji galėtų įvertinti, ar tai gali išgąsdinti jos vaikus. Taigi, klausimas - „ar galima paglostyti jūsų šuniukus“ - yra mano mylimiausias ir visada atsakau „taip“, įspėdama, kad šuo gali iš džiaugsmo beplevėsuojančia uodega užgauti.
Tėvų pareiga yra išmokyti vaiką kelių auksinių taisyklių – negalima lįsti prie svetimo šuns galvos. Negalima lįsti apkabinti svetimo šuns. Visada reikia atsiklausti. Negalima bėgti nuo šuns, rėkti ant šuns ar užspeisti šuns. Jei šuo bėga link vaiko, reikia ramiai stovėti ir palaukti, kol jis apsiuostys ir nubėgs. Apmaudu, kad ne visi suaugusieji tas taisykles moka, ką jau kalbėti apie jų perdavimą vaikams.
Kitas labai blogas tėvų poelgis vaikų akivaizdoje – už rankos sugriebus vaiką apeiti šunį ratu, nesvarbu, pavojingos veislės atstovą ar ne. Taip vaikui nesąmoningai skiepijama baimė visiems šunims.
„Bet jei įkąs mažas, žmogus nukentės daug mažiau, nei įkandus dideliam“, – šaukia internautai. Taip, tačiau tikimybė, kad įkąs mažas, šiais laikais daug didesnė. Žmonės daro klaidą manydami, kad mažų veislių šunų nereikia treniruoti ar socializuoti, juk mažas, vis vien nieko nenuskriaus. Tačiau kur atsakomybė? Kas butų, jei ir didžiųjų veislių augintojai turėtų jos tiek pat? Tiek mažas, tiek didelis šuo lieka šunimi, su visais dantimis ir galimybe kąsti. Mažų šunų dantys lyg adatėlės taip pat gali išplėšti mėsos gabalą ir jei fizinė trauma ir bus mažesnė, psichologinė išliks tokia pati.
Prisiminus pavojingųjų veislių klausimą – tai nėra vienintelės veislės, kurios gali kąsti, ir net jas uždraudus, visvien lieka galybė didelių šunų, galinčių kąsti.
Pavojingi šunys, nesvarbu, kokios veislės, yra kiekvieno iš mūsų problema ir atsakomybė, pradedant nuo neadekvataus taupymo saugumo sąskaita nenorint pirkti patikimo veislės atstovo su dokumentais, baigiant tuo, kad žmonės per mažai dėmesio kreipia į savišvietą ir atžalų švietimą apie tai, kas yra šuo ir kaip su juo bendrauti. Uždraudus tam tikras veisles, pavojus dėl išpuolių gali tik padidėti, nes draudimo paisys tik atsakingi augintojai – o juk būtent jiems norėtųsi patikėti šunis. Šuns vaidmuo visuomenėje nėra vien tik šunų augintojų rūpestis. Tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų, mūsų mąstymo, baimių ir reakcijos į jas. Su pavydu žmonės žvelgia į vakarų šalis, kur šunys vedžiojami be pavadžių ir antsnukių ir niekas jų nebijo. Tačiau ar vieną dieną tokį vaizdą galėsime matyti Lietuvoje, priklauso tik nuo mūsų pačių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!