Visų šių mąstytojų mintys dar ir šiandien išlieka (o gal dar ir ištisus amžius išliks?) tauriu pavyzdžiu mūsų kartai, kuri turi galimybę nevaržomai perimti kaip iš gausybės rago plūstančias idėjas iš minėtų bei nepaminėtų klasikų.

Vien prisiminus šiuos filosofijos tėvus, savaime kyla klausimas, nedavęs ramybės ne tik žymiems Antikos mąstytojams, bet ir vėlesniems jų šalininkams ar kitaminčiams: jausmai ar protas kuria pilnatvės išraišką? Ar vien racionaliais reiškiniais vadovaujantis protu įmanoma paaiškinti pasaulį? Kiek lemia žmogaus jausmai, subjektyvi patirtis, išgyvenimai, persipynę su racionaliu protu netikėtose gyvenimo kryžkelėse, ribinėse situacijose?

Kalbėdamas apie proto ir jausmų reikšmę individo vertybių piramidei, visų pirma noriu paminėti, jog tiek protinė veikla, tiek jausmai turi būti pavaldūs širdžiai. Kitaip sakant, žmogus turi realizuoti save vadovaudamasis savo prigimtimi, kurdamas nuoširdžius santykius su aplinka, bendruomenėmis. Prasminga pilnatvė ir pusiausvyra tarp savos individualybės, saviraiškos bei socialinių ryšių su visuomene ir su gamtos dėsniais turbūt yra svarbiausia žmogaus užduotis.

Deja, žmonijai per ilgą gyvavimo laikotarpį nepavyksta sutarti dėl bendrų ir visuotinių normų: susikerta interesai, skiriasi atraminiai požiūrio taškai į pamatinius filosofijos klausimus. Galų gale, siekiant tikslų, susiduriame su akla Tiesos ar Teisingumo Temide, kartais kelią pastoja Biblijoje minima didžiausia žmonijos yda - puikybė ar nepasitenkinimas esama padėtimi, egoistiškumas. Nors kai kurie visa tai vadina žmogaus prigimtimi.

Versdami istorijos puslapius pastebime, jog karai, badas ir nuolatinės kančios nuolat vertė visuomenę prisitaikyti, kovoti arba pasitraukti į nebūtį. Viktoras Franklis, žymus austrų profesorius, yra taikliai pasakęs: „Kai žmogus atsiduria ribinėje situacijoje ir iš jo viskas atimama, jam dar lieka paskutinė viltis – požiūris, reakcija į tai, kas vyksta bei menka galimybė išlaikyti teigiamą nuostatą“.

Knygoje „Žmogus ieško prasmės“ jis atskleidžia, kiek daug lemia valia bei teisingi pasirinkimai. Kad ir koks komplikuotas ar nepalankus būtų likimas, nepaprastai svarbu ieškoti savyje aukso vidurio tarp jausmų ir proto. Tai pasiekiama kovojant vidinę kovą su savimi. Pasirodo, kad net koncentracijos stovykloje galima ne tik išgyventi, bet ir išlikti savimi. Manau, kad skverbiantis į gyvenimo prasmės klodus, svarbiausia išmokti kentėti, klausyti savo vidinio balso (širdies), būti sąžiningam bei pasirinkti tinkamą dorovinę nuostatą, pagal kurią galima teisingai suvokti pasaulį ar jį keisti, siekiant savaip suprasto teisingumo.

Šiuolaikinį žmogų iš visų pusių plūsta negandos. Informacijos gausos amžiuje tampa sunku atskirti, kas yra tikra, autentiška, o kas – dirbtina ar fantomiškai transformuota realybė naudai pasiekti. Ne gana to, linksmybių, pramogų ir malonumų lavina pasiekė apogėjų. Viešoji erdvė, užuot brandinusi šalies gyventojų mentalitetą bei turtingą kultūrinę savimonę, dar labiau juos skurdina, liaupsindama pop kultūrą, tenkindama pilkos masės poreikius. Aukštoji kultūra bendrame kontekste lieka „Už vartų“ ir padavinėja kamuolius tiems, kas dar nepasidavė naujoms tendencijoms.

Toks vaidmuo, savaime suprantama, yra apgailėtinas, bet vertas pagarbos. Gerai, kad dar yra kultūros žmonių, kurie didvyriškai išlaiko susidomėjimą ne tik aktualiomis (dažnai dirbtinai sukeltomis ar bereikšmėmis) problemomis, kurios mirgėte mirga žiniasklaidoje, bet ir amžinomis tiesomis, priešingai nei tie, kurie atlieka prisitaikėlių funkciją, siekia pelno ar nesugeba sukurti kažko unikalaus, tikro, vertingo.

Taigi ištisos žmonių masės paverčiamos neišmanymo vergais, kur protas, jausmai ir širdis neatlieka tikrų apsisprendimo funkcijų. Gaila, bet padėties keisti nesiryžta tie, kas turėtų... O veiksmų turėtų imtis švietimas ir valstybė. Esame tokioje situacijoje, kad pas mus iš Vakarų pasaulio atkeliavęs pigaus skonio produktas tampa paklausi prekė ekonomikai. Todėl kiekvienam vertėtų prisiminti švietėjų epochos klasiko Immanuelio Kanto žodžius: „Turėk drąsos pats naudotis savo protu!“

Šis garsus šūkis, deja, jau seniai pamirštas – pamatiniu etalonu tapo ne teisingumas, garbė ar dora, o malonumai, pigus humoras, banalybės. Todėl dar vertėtų pridėti, kad savos tapatybės beieškančiam (ir taip dažnai ją prarandančiam dar neatradus!) moderniam žmogui prasmės vartų reikėtų ieškoti vienatvėje su pačiu savimi, o ne anonimiškoje visuomenėje, kur žmogus žmogui – tik prekė, produktas, nauda. Tik supratę save, atskleidę savo tapatybę, mes galime sietis su visuomene ir ją keisti.

Bandant paraleliai sugretinti visų laikų mąstytojų: Antikos, romantizmo, renesanso, švietimo ar šių laikų filosofų mintis, darosi aišku, kad jausmai, širdis ir protas yra vienodai svarbios žmogaus stichijos. Gyvenimas mus moko (žinoma, su tvirta mūsų pačių nuostata) tikslingai naudotis šiais dieviškais turtais. Kiekvienas gali būti didis savo drąsa, idėjomis, valia, paprastumu ar pasiaukojimu. Todėl netikiu, kad žmogus jau gimsta turėdamas mažesnę ar didesnę vertę visuomenės atžvilgiu.

„Būk tas pokytis, kurį nori matyti“, – šie žodžiai priklauso Mahatma Gandžiui. Visi turime pradėti nuo savęs: mąstyti kaip Sokratas, kovoti kaip Don Kichotas, jausti kaip Šekspyras, išlikti kaip Linkolnas ir tiesiog gyventi kaip vidinis Aš.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!