„Šventės ir renginiai – juk taip svarbu jaunimui, tai išlaisvina nuo kasdienės rutinos, nuo mokymosi, kuris mums yra sunkus“. Nesujaudino manęs tokie prasimanymai, išsakyti kai kurių gimnazistų, dalyvavusių diskusijoje. Nors kokia ten diskusija – atsakas priešingos nuomonės išsakymui prieš bendraminčių grupę yra tolygus minčių, sumaišytų su neadekvačiomis, neobjektyviomis emocijomis, kratiniui.
Skaitai tas mintis ir stebiesi, kodėl jų autoriai, interpretavę tos priešingos nuomonės argumentus savaip, skaitę žodžius tarp neegzistuojančių eilučių, susikūrę savą kontekstą, yra tokie pikti ir nebesivadovauja protu. Tada susimąstai, ar įmanoma būnant šešiolikmečiu padiskutuoti su bendraamžiais taip, kad galėtum išgirsti ne vieną bendrą, o bent dvi skirtingas nuomones ir kad nereikėtų kraipyti galvos ir dūsauti dėl to, kad kažkas įvelia savo emocijas ir ta diskusija virsta nebe diskusija.
Galima pamanyti, kad tai yra netolerancijos veiksnys, bet argi tolerancija nėra dėmesio nekreipimas į tau nepatinkančius dalykus? O aš noriu, kad į mano nuomonę būtų atsižvelgta ir objektyviai paprieštarauta (tai geriau, negu pritarimas), išdėstyti tokie argumentai, kad pats pradėčiau abejoti, ar aš teisus. Bet tai neįvyksta ir aš, iš anksto žinodamas, kad tai neįvyks, vis tiek pasistengiau parašyti savo nuomonę ir pasipriešinti.
Kyla klausimas, kodėl tada aš tai dariau? Ir kodėl apskritai kai kurie žmonės pradeda priešintis toms didžiulėms bendraminčių masėms, kaip, pavyzdžiui, darė buvęs Lietuvos premjeras A.Kubilius, nenusileidęs tai didžiulei masei lietuvių, nepagrįstai norinčiai gyventi taip gerai, kaip ir iki krizės?
Mano manymu, viskas prasideda nuo paauglystės tarpsnio, kai pradeda formuotis asmenybės. Tačiau tas formavimasis yra gana keistas. Paauglys, tik ką pradėjęs vadovautis savo protu ir pažiūromis, pasistengia prisiderinti prie kokios nors tariamų bendraminčių grupės, tikėdamasis, kad jam nuo to bus geriau.
Bet paskui supranta, kad tiesiog negali visi būti vienodi, reikia gi savas vertybes puoselėti, ugdyti ir tobulinti savąjį „aš“. Taigi, nutariau atsiskirti nuo tos grupės. Jei jam pavyksta, dar negali tikėtis, kad šiam paaugliui bus leidžiama ramiai ir savarankiškai tobulėti. Jis bus psichologiškai spaudžiamas, nuvertinamas tos vienodai mąstančių žmonių masės. Jei šito neatlaikys, palūš, turės grįžti ir vėl prisiderinti. O jei vis dėlto pavyksta išlikti tuo, kuo nori ir turi būti, tai tas žmogus, suprasdamas įvykusius procesus asmenybės išbandymui, pradeda žiūrėti į save, į aplinkinius kritiškai. Žvelgdamas į save mąstai: „kaip aš sugebėjau atsilaikyti? O gal to buvo neverta daryti?“.
O štai kritika tam tikriems žmonėms atrodo peiktinas dalykas. Betgi nei žmonės, nei pasaulis nėra tobulas, tai kaip nematydamas blogų dalykų gali tobulėti ir tobulinti?
Objektyvia kritika paremta nuomonė – tai tas variklis, skatinantis priešintis ir protinti rožinius akinius užsidėjusias pilkąsias mases. Manau, kad visi turi atrasti savyje būtent savo, o ne vadovautis kieno nors kito nuomone, nebijoti ją pareikšti ir galbūt tai gali padėti siekti tobulumo ir spręsti nesutarimus, kylančius tiek bendruomenėse, tiek visoje žmonijoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!