Nepykim dėl to ant mūsų mylimų sparnuočių. Ne jie kalti. Tokios mintys kyla stebint pastaruoju metu organizuojamas akcijas siekiant uždrausti miško kirtimus šiltuoju metų laiku dviems ar net šešiems mėnesiams. Šių triukšmingų akcijų rengėjų argumentacija paprasta – uždrauskime bet kokius kirtimus vasarą – mūsų protėviai vyžoti valstiečiai mišką kirto tik žiemą, „po Trijų karalių“.

Deja, užmirštamas paprastas dalykas – šiandien „vyžotą valstietį“ galima pamatyti nebent dalininko P. Smuglevičiaus paveiksluose. Medžius kerta kvalifikuoti miško darbininkai, aprūpinti šiuolaikine miško ruošos technika. Vis plačiau sunkų ir pavojingą rankinį kirtėjo darbą keičia modernios medžių kirtimo ir ištraukimo mašinos, kainuojančios šimtus tūkstančių ar net per milijoną litų. Lietuvos miškininkystės ir medienos apdirbimo sektoriuje darbuojasi daugiau 70 000 žmonių.

Ką reikštų miško ruošos įmonėms, įsigijusioms brangią šiuolaikinę techniką, sutelkusioms aukštos kvalifikacijos darbuotojus, dėl tokių draudimų sustoti ir nedirbti kasmet po ketvirtį ar net pusmetį? Kaip jos galėtų išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus, mokėti mokesčius valstybei ir įmokas bankams už lizingu įsigytą techniką?

Tokių rūpesčių genami, balandžio 7 d. Ukmergėje susirinko miško ruošos įmonių iš vidurio ir rytų Lietuvos vadovai išsakyti savo nepritarimo ruošiamiems draudimams kirsti mišką du ar daugiau mėnesių. Susirinkimo dalyvių nuomone, naujai siūloma nuostata, kad reikėtų visiškai uždrausti dviems ar netgi šešiems mėnesiams miško kirtimo ir ištraukimo darbus visiškai nepriimtina.

Toks nepamatuotas suvaržymas skaudžiai palies sunkmetį išgyvenantį miškininkystės sektorių, sukels nemažos dalies miško ruošos įmonių bankrotus, tuo dar padidindamas nedarbą. Netgi dviems mėnesiams uždraudus miško ruošos darbus, faktiškai nedirbti tektų bent mėnesiu ilgiau, kadangi po porą savaičių užtrunka darbų sustabdymas bei pradėjimas. Nedirbti po kelis mėnesius per metus ir išlaikyti darbuotojus bei mokėti bankams už lizingu įsigytą brangią miško ruošos techniką absoliučiai daugumai įmonių būtų ne pagal išgales.

Tai gal toks sprendimas atneštų daug naudos paukščių išsaugojimui ir pagausinimui? Atsakant į šį klausimą derėtų paminėti, kad jau ne kartą yra sakyta, jog plyni miško kirtimai per metus apima tik apie 0,8 proc. viso miškų ploto. Iš jų tik mažesnioji dalis kertama šiltu metų laiku. Saugomų teritorijų ir nacionalinių miškuose, kurie apima bene trečdalį viso Lietuvos miškų ploto kirtimų laikas jau ir dabar yra ribojamas.

Plynieji kirtimai neleidžiami nuo kovo 1 dienos iki rugpjūčio 1 dienos, o ugdomieji atitinkamai iki liepos 1 dienos. Apie rastas retų ir saugotinų paukščių lizdavietes iš viso neleidžiami kirtimai nuo 100 iki 200 m spinduliu. Ar tokių priemonių nepakanka? Ar yra prasmė švaistytis visuotinių draudimų vėzdu, užuot ieškojus racionalių sprendimų?

Kreipiamės į triukšmingų akcijų rengėjus - gal būtų daug naudingiau apie naujai atrastas paukščių perėjimo vietas informuoti miškų savininkus, valdytojus, kontrolės įstaigas ir kartu rasti būdus jas apsaugoti, užuot pasiskelbus vieninteliais gamtos mylėtojais ir saugotojais, kitus apšaukiant gamtos niokotojais ir naikintojais?

Kaip jau minėta pradžioje, „avių suėsti“ senosios Anglijos valstiečiai emigravo iš savo šalies. Ar Lietuvos medkirčių irgi laukia tokia dalia?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!