Ar Lietuvoje liks medžių?

 (6)
Jau kuris laikas viešojoje erdvėje sklando terminai „arboristas“, „arboristika“. Jau žinom ir ką jie reiškia. Tačiau iškyla klausimas ar jie Lietuvoje reikalingi? Tokios mintys kyla eilinį kartą pasižvalgius po dabar jau sodriai sužaliavusius Lietuvos miestų ir miestelių alėjas, parkus, skverus ar šiaip prie gatvių augančių medžių grupes.
Džiūstantys uosiai
© Valstybinės miškų tarnybos nuotr.

Kartais net nekyla noras pavadinti juos medžiais, greičiausiai tik vargana medžio kopija. Sužaliavę lapai tik dar labiau paryškina mūsų miestų medžių skurdą – nupjaustytos viršunės, nudžiūvę šakos, netvarkingos lajos...

Arba atvirkščiai - vietoj buvusių brandžių, dabar jau iškirstų medžių pasodinti nauji atvežtiniai, kurie auga įrėminti betone. Kai kurie jau dabar džiūsta, kiti lyg ir prigiję. Kokia jų ateitis? Ar pasiteisins, kad jie atvežtiniai (taip pat ir žvėriškai brangūs) ir pritaikyti augti mieste? Ar kas nors atliko tyrimus ar stebėjimus, koks šių atvežtinių medžių atsparumas mūsų lietuviškam klimatui, ypač žiemoms? Juk ten, iš kur jie atvežti (dažniausiai tai Olandija ir Vokietija) žiemos daug švelnesnės ir trumpesnės.

Be to, kai kur ir kelių druska barstyti nereikia arba ten jau seniai nenaudojama tokia druska ar jos tirpalas, kurie pas mus sėkmingai naikina medžius. Nesvarbu, ar tai brandus lietuviškas medis, ar jaunas atvežtinis – visi vienodai sėkmingai „trešiami“ druska visą žiemą. Po to stebimės – kodėl nudžiūvo medžiai, juk buvo visai sveiki.

O ko stebėtis? Taip buvo, taip ir bus, kol egzistuos tokia tvarka – medelius sodina statybininkai, toliau juos prižiūri komunalininkai, anot vieno autoriaus (Vilniaus parkai pagal medkirčių scenarijų, Dainius Labeckis, „Kultūros barai“, 2013 m. birželio 15 d. ) „medžius gali genėti tie patys, kurie surenka šiukšles“.

Toliau cituoju tą patį autorių: „prižiūrėti medžius, kad jie netaptų pavojingi, nesivarginama – viskas tvarkoma pjūklu, kaip pakliūva. Nukapojimo „standartas“ visiems medžiams primityviai panašus: kuo aukščiau iškelti lają ir kuo labiau ją susiaurinti. Paskui medis paliekamas likimo valiai. Po kelerių ar keliolikos metų taip apdrožtus medžius belieka nupjauti, kol jie ant ko nors neužgriuvo, ypač jeigu tai tuopos, kaštonai, gluosniai, klevai - kadangi jie tampa nestabilūs, lengviau pažeidžiami kenkėjų, praranda dekoratyvumą ar panašiai“.

Ratas sukasi toliau: ruošiami nauji viešųjų erdvių sutvarkymo projektai, vietoj iškirstų medžių ruošiamasi sodinti brangius atvežtinius, kuriuos sodins projekto konkursą laimėję statybininkai, prižiūrės komunalininkai aukščiau minėtu nukapojimo būdu. Ratas užsidaro, ir... pradeda suktis iš naujo! Visa tai kainuoja, ir nemažus pinigus. Dalį jų gauname iš ES, bet didesnė dalis, ypač medžių priežiūrai skirti pinigai, vis dėlto imami iš mūsų visų kišenės. O mums svarbu, kad pinigai, paimti iš mūsų kišenės, būtų panaudoti veiksmingai.

Iš dalies finansuojant ES, daugelis savivaldybių tvarkosi ir rekonstruoja jų teritorijoje esančius parkus, skverus, senuosius dvarų parkus. Atrodo, kas čia blogo, tik pagirti reikėtų už tokias iniciatyvas. Bet... Projektuojant tokių erdvių sutvarkymą beveik visada pabrėžiama, kad pagrindinis akcentas – senųjų (brandžių) medžių išsaugojimas. Išsaugojimas tuo ir apsiriboja, kad iškertami ligoti, pavojingi, menkaverčiai medžiai. O „išsaugotieji“ dažnai apjuosiami trinkelių danga, įrėminami pėsčiųjų ar dviračių takeliais, ruošiant pagrindą žaliosioms vejoms užpilami medžių šaknų kakleliai arba nukasamas grunto paviršius kartu su maitinančiomis šaknimis.

Kraštovaizdžio architektai projektuodami tokių erdvių sutvarkymą beveik visais atvejais nesikonsultuoja su arboristais, o visus darbus patiki statybininkams. Pastarieji, kasdami tranšėjas būsimiems takeliams šalia medžių, styrančias šaknis paprasčiausiai nukapoja, nesivargindami jų išsaugoti. Gruntas suplūkiamas, dedamos trinkelės ar plokštės, nepaliekamas joks šansas brandžių medžių šaknims egzistuoti. Projektas priduodamas, viešosios erdvės sutvarkytos, viskas labai gražu. Tačiau po dvejų ar trejų metų „išsaugotųjų“ brandžių medžių viršūnės ir šakos pradeda džiūti, medžiai pradės nykti, galų gale po penkerių ar šešerių metų juos teks pašalinti.

Atrodo, anot to paties autoriaus, „apibendrinimas peršasi savaime: mūsų žaliąjį paveldą jau kuris laikas tvarko žmonės, neturintys supratimo apie želdinių vertę, neišmanantys jų istorijos, neskiriantys stilių, nejaučiantys meilės gamtai ir savo darbui“. Mano manymu, taip nėra.

Tikrai yra žmonių, kurie visa širdimi atsidavę savo darbui ir yra savo srities profesionalai. Tačiau vienas lauke ne karys. Labai dažnai tokių profesionalių specialistų geri norai ir iniciatyvos subliūkšta atsimušę į aukštesnės valdžios sieną. Kartais viską apsprendžia verslo interesai - nenorima įsileisti naujų įmonių, nors ir turinčių savo srities profesionalų, šiuo atveju arboristų. Tačiau didžiausia bėda – lėšų trūkumas.

Savivaldybės šiai sričiai – miesto želdinių priežiūrai – skiria juokingai mažą dalį lėšų, nes tai nėra prioritetinė sritis. Vis dar gajus mitas, kad arboristų paslaugos labai brangios. Tačiau atlikus paskaičiavimus, kiek savivaldybės išleidžia pinigų želdinių priežiūrai kasmet samdydamos įvairias įmones, pasirodo, kad arboristų darbas labiau apsimoka. Jeigu medeliai bus sodinami prižiūrint profesionalams, laiku bus suformuotos jų lajos, po kelerių metų jų priežiūra beveik visai nereikalaus
lėšų.

Tas pats ir su dar likusiais brandžiais miestų medžiais – tinkamai atlikus jų priežiūrą pirmus 2-4 metus, vėliau teks atlikti tik kosmetinius pataisymus. Daugiausiai lėšų reikalauja pirmasis etapas, kada reikia taisyti ankstesnių medžių „prižiūrėtojų“ klaidas, parinkti optimaliausią priežiūros variantą. Arboristai atlieka medžių būklės įvertinimą, numato ir sudaro jų priežiūros planą keleriems metams į priekį, kad medžiai taptų saugiais ir būtų atgaiva akiai ir sielai, karštą dieną teiktų gaivų pavėsį. Ir tai tikrai yra pigiau, negu kasmet samdyti vis kitas įmones, siūlančias pigiausias paslaugas.

Atrodo, kad pamažu gaivūs skersvėjai judina užsistovėjusią tvarką: Marijampolės savivaldybė bene pirmoji Lietuvoje į miesto želdinių priežiūros konkurso sąlygas įtraukė reikalavimą, kad įmonėje būtų arboristas, arba įmonė turėtų sutartį su šiais specialistais. Lazdijų rajono savivaldybė su arboristais bendrauja jau nuo praeitų metų. Birštono miesto savivaldybės vadovai, suprasdami, kad jų kurortinio miesto aplinka unikali ir norėdami ją išsaugoti bei dar labiau pagražinti, svarsto galimybę bendradarbiauti su arboristais.

Vilkaviškio rajono savivaldybės specialistai taip pat konsultuojasi su šios srities profesionalais. Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko – Vienuolio muziejaus vadovai senųjų paminklinių beržų išsaugojimo darbus patikėjo arboristams. Taigi, pamažu kai kurių savivaldybių vadovai, minimaliai turėdami lėšų miesto želdinių priežiūrai, stengiasi, kad šį darbą atliktų tikri tos srities profesionalai. Laikas parodys, ar jų pasirinkimas teisingas.

Ši teigiama praktika pasistūmėtų toli į priekį, jeigu naujas Želdinių priežiūros įstatymas, kurio projektas dūli kažkuriame Aplinkos ministerijos stalčiuje, būtų priimtas. Kas galėtų paspartinti šio projekto virsmą įstatymu? Kol kas atrodo, kad tai rūpi tik patiems arboristams. Gal ministras pasidomėtų ne tik Medžioklės, žūklės įstatymo keitimu, tačiau ir Želdinių priežiūros įstatymo projekto svarstymo eiga? Norėtųsi išgirsti Aplinkos ministerijos nuomonę šiuo klausimu. O kol kas kaip visada Marijos žemėje: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (929)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (293)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2777)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...

Laiškas tautiečiams: užteks gyventi vien dėl savęs (406)

Vasario 16-ąją Lietuvoje kasmet minima valstybės atkūrimo diena. Jau beveik 100 metų prabėgo nuo kiekvienam iš mūsų reikšmingo įvykio – Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Nuo to laiko mūsų šalyje įvyko daug pokyčių įvairiose srityse: politikoje, ekonomikoje, socialiniame bei kultūriniame gyvenime. O ar kada susimąstėme, ką mums kiekvienam asmeniškai reiškia nepriklausoma Lietuva? Kaip pasikeitimai padarė įtaką mūsų gyvenimui ir kokį indėlį įnešėme mes patys?

Sužinojusi, ką senelis padarė vaikui, mama jį skaudžiai pamokė (267)

Jau kurį laiką galvojau parašyti šia tema, ir pagaliau susikaupiau. Spekuliacijos smurto tema pasiekė kritinę ribą. Savo laišku nieko neagituoju, tiesiog pasidalinu savo istorija, kaip pavyko sutramdyti vyro tėvą.