Dar istorijos pamokose į galvas kalta frazė, jog be kalbos nėra tautos, daugeliui tebėra išlikusi atmintyje. Geriausias pavyzdys – senovėje galinga kaimyne buvusi Prūsija, kurios tauta išnyko su paskutiniu prūsiškai kalbančiu žmogumi.
Liūdna, tačiau panašios prognozės lydi ir lietuvių kalbą – gali būti, jog po kurio laiko nebeprisiminsime, kaip skamba vienas ar kitas žodis. Problema yra vis labiau didėjantis svetimžodžių atėjimas į mūsų kalbą. Anglakalbėse šalyse vartojamas „sorry“ tarp jaunimo populiaresnis už lietuvišką „atsiprašau“, iš rusų kalbos atėję skoliniai „adejalas“, „bulka“, nors ir yra įtraukti į „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą“, visai nesiruošia išnykti iš kasdieninių pokalbių.
Emigrantai, iškeitę Lietuvą į kitas šalis, neretai tolyn nustumia gimtąją kalbą. Nuolat bendraujant su užsieniečiais, pamažu užsimiršta pagrindinės gramatikos taisyklės, sinonimai, o galiausiai atmintyje belieka kelios banalios frazės pokalbiui su giminaičiais palaikyti. Širdyje kirba viltis, jog tai tik hiperbolizuota versija to, ką iš tiesų su lietuvių kalba veikia tautiečiai. Galbūt išvykusiems žmonėms mintyse lietuviškas žodis tebėra brangesnis už naujai išmoktą svetimą abėcėlę?
Na, kad ir kaip bebūtų, emigrantų už kalbos nykimą kaltinti negalima. Vertėtų atsižvelgti į Lietuvoje gyvenančių žmonių. Lai garbaus amžiaus sulaukę žmonės kalba taip, kaip jie įpratę, tačiau jaunimas, neretai pavadinamas šalies ateitimi, turėtų susirūpinti savo kalba. Tai galima padaryti paprastai – skaityti daugiau originalių lietuviškų knygų, blogai situacijai išreikšti pasirinkti lietuvišką keiksmažodį, kaip antai „pakasyk sliekui pažastį“, atsižvelgti į klaidų sąrašą, kurį galima rasti ir internete bei stengtis mokytis iš savo klaidų.
Meilės kalbai negalima įpiršti, tačiau įmanoma išugdyti nuo mažų dienų skaitant lietuviškas pasakas ar žaidžiant lietuvių liaudies žaidimus – jų būta įvairiausių (tokių kaip „Jurgeli, meistreli“), taip pat ir linksmų mįslių, patarlių, iki skambių šūkių. Tereikia turėti noro išsaugoti savo kalbą, kuri yra viena seniausių ir iki šiol vartojamų kalbų pasaulyje, suteikianti Lietuvai autentiškumo ir savotiško žavesio.
Kalbininkai ne juokais susirūpinę dėl tarmiškos kalbos, kartais tebevartojamos Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, išnykimo. Didėjant bendrinės kalbos įtakai, įmantrus tarmiškas žodis tampa vis menkesnės vertės. Neleiskime, kad taip nutiktų ir su bendrine kalba – saugokime, tausokime ją, kad angliškas ar kitos kalbos žodis nenusitvertų viso taip kruopščiai rinkto lietuviško žodyno ir lietuvių tauta neišmirtų it prūsai, pamiršę paskutinį lietuvišką žodį.
