Kaip bebūtų gaila, tačiau pastarieji metai rodo, kad kino subkultūra yra išnykęs reiškinys, kurį sunaikino šališkas domėjimasis kinematografija ir piratavimas, verčiantis žiūrovus apeiti kino sales.
Prieš kurį laiką nuėjęs į kino teatrą ir norėdamas įsigyti bilietų į išankstinį filmo „Iksmenai: praėjusios ateities dienos“ seansą, nustebau išvydęs nupirktų bilietų kiekį – jų buvo tik 12, turint omeny, kad didžiausia kino salė talpina daugiau nei penkis šimtus žiūrovų.
Man kaip kino mylėtojui tokie filmai tėra pramoga, nes esu atsidavęs klasikiniam kinui, kuriame jaučiama kūrėjų dvasia, noras pateikti kažką išradingo ar vertingo, o ne vien tik komercija, skirta tik pinigų uždirbti (tačiau tenka pripažinti, jog toks kinas nėra skirtas žiūrovų masei, todėl net neverta pradėti diskusijos ta tema).
Grįžtant prie filmo „Iksmenai: praėjusios ateities dienos“, teko labai sunerimti ir rimtai apgalvoti tokį reiškinį kaip kino subkultūra Lietuvoje. Ar ji išvis egzistuoja? Ar mūsų šalyje yra aistruolių, kurie veržiasi į kiną su tokiu entuziazmu kaip žiūrėti krepšinio? Ar kinas yra toks pats svarbus žmonių gyvenime kaip ir poilsis gamtoje bei ką apskritai kinas reiškia eiliniam žmogui?
Mano nepasitenkinimas iškilo prisiminus kitas šalis, kuriose bilietus į norimus filmus žaibišku greičiu išperka likus dviem ar net trim mėnesiams iki jų pasirodymo kinuose. Tam tikrose pasaulio vietose žmonės praleidžia valandų valandas norėdami įsigyti bilietų į kiną, todėl jie savaitei į priekį jau būna išpirkti. Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti JAV, kurioje labai gerai organizuojamos iškylos į kino teatrus. Šioje demokratinėje valstybėje tai yra ne tik tradicija, bet ir tikra šventė - apsilankyti kokiame nors filme. Daug įspūdžių, valandos laukimo, šypsenos veiduose – vos ne rojus tikriems kino mylėtojams, kurie stovėdami eilėse gali pabendrauti su kitais aistruoliais.
Prisiminkime 1999 metus, kai startavo pirmasis „Žvaigždžių Karų“ epizodas – tiesiogine to žodžio prasme žmonės savaitę laiko gyveno gatvėse, kad tik pirmieji galėtų įsigyti bilietą į filmą. Panašaus lygio laukimas buvo ir per „Tamsos Riterį“ ar paskutinę „Hario Poterio“ dalį. Lietuvoje, deja, tokio masinio reiškinio nėra. Mūsų žiūrovai neskuba pirmieji įsigyti bilietų, todėl geidžiamiausių filmų premjeros būna itin kuklios. Žinoma, nekalbame apie festivaliuose rodomus filmus, kurie kelioms savaitėms prisikviečia vyresnio amžiaus žmones ir tikrus kino snobus, taip pat nekalbame apie tam tikras specifines dienas, kai visų bilietų kainos tampa ganėtinai mažos. Kino teatrai bandė daryti, taip vadinamas kino naktis, per kurias galima pasižiūrėti kelis filmus už vieno kainą, tačiau dėl itin skurdaus žmonių entuziazmo teko užbaigti tokias tradicijas. Nesmagus jausmas, kai tenka atsisakyti tam tikrų pomėgių dėl žiūrovų atlaidumo.
Kiekvienas tikras kinomanas žino, jog vasaros sezonas kino pramonėje prasideda gegužės pradžioje, kai į kino ekranus atkeliauja šimtamilijoniniai projektai. Šiais metais sezoną atidarė „Nepaprastas žmogus voras 2“, kuris, deja, mūsų šalyje didelio pelno neuždirbo. Galiu teigti, kad Lietuvoje nėra ir komiksinės kultūros, todėl didžiausi metų hitai pas mus pralaimi su trenksmu daugumai nieko vertų komedijų, kurių „neskanus tualetinis“ humoras priverčia surinkti pilnas sales išsižiojusių, treningais papuoštų individų, kuriems alkoholio gėrimas, nuogi kūnai ir vakarėliai tampa prioritetais ar juoko objektu.
Kaip pavyzdį galiu paminėti „Projektą X“, „Amerikietišką Pyragą 4“, „Kietašiknius“ - tokie filmai skirti degraduojantiems žmonėms, tačiau jie surenka pilnas sales. Išvada, jog masiniam žiūrovui reikia bukų projektų, kuriuose be šleikštulį keliančių scenų su nevykusiais dialogais daugiau nieko nėra. Mūsų šalyje valdo vulgarios ir nejuokingos komedijos, kai tuo tarpu visame pasaulyje šimtus milijonų, o kartais ir milijardų užsidirba taip vengiami mūsų tautiečių fantastiniai darbai.
Tą patį galiu pasakyti ir apie rimtesnes dramas arba Oskarą pelniusius filmus, kurie dažniausiai į Lietuvą atkeliauja sraigės greičiu. Žinoma, galima pasidžiaugti, kad išvis atkeliauja. Deja, tačiau masinis žiūrovas vengia tokių filmų pasiteisindamas, kad internete jau pasirodė geros kokybės juosta ir kad dėl to kalti mūsų platintojai. Manau, kad šioje vietoje kalti yra būtent žiūrovai, kurie net nesuvokia visos problemos. Jie nežino, kad gauti teises vienam ar kitam filmui kainuoja milžiniškus pinigus, todėl net jeigu ir filmas pasirodytų laiku, jis neatpirktų visų išlaidų, nes internete jau pasirodė pakenčiamos kokybės kopija.
Kitas atvejis - kai pačios Holivudo studijos išleidžia filmus ribotiems rodymams savo šalyse, kiekvieną savaitę padidinant seansų skaičių. O Europai ar Azijai visada tik po dvejų mėnesių nuo filmo pasirodymo pasiūlomos premjeros. Įdomiausia, jog tokiose kino rinkose kaip Vokietija, Didžioji Britanija, Rusija, Japonija, Kinija, Lenkija, Prancūzija žmonės laukia premjerų, tikėdamiesi pamatyti geriausius metų filmus atitinkamoje aplinkoje, patogiai sėdėdami kino salėje ir tuo pačiu atiduodami pagarbą kino kūrėjams sumokant pinigus už bilietą. Labai gaila, kad mūsų tautiečiams iki tokios mąstysenos labai toli. Dėl to šiais metais nukentėjo tokie projektai kaip „Ji“, „Filomena“, „Rugpjūtis: šeimos albumas“.
Kas vis dėlto kaltas dėl tokio šalto požiūrio į kiną mūsų valstybėje? Manau, kad didžiausia bėda Lietuvoje - tai piratavimas ir atlaidumas, silpnas požiūris į kiną kaip į meną. Daugelis mąsto, kad geriau filmą atsisiųsti bei pasižiūrėti namuose, negu eiti į kiną ir mokėti pinigus. Daugeliui žiūrovų tai absurdas ir pajuokos vertas reikalas. Bet, deja, būtent per tokį mąstymą nukenčia platintojai, per tokį mastymą atsisakoma labai daug vertingų darbų, kurie galėtų atkeliauti į mūsų šalį.
Iš finansinės pozicijos tai suprantama - kinas šiais laikais yra gana prabangus laisvalaikio praleidimas, atsižvelgus į žmonių pajamas ir bilietų kainas, tačiau yra tikrai nemažai žmonių, kuriems būtent atsisiųsti filmą yra geriau nei nueiti ir pasižiūrėti kine, nors jų pajamos ir leidžia jiems žiūrėti filmus kine. Kartais galima tiesiog atsisakyti vieno pakelio cigarečių ir sukrapštyti reikalingą sumą bilietui teigiamai sužaidžiant ne tik dėl kultūringai praleisto laiko, bet dar ir dėl sveikatos. Dėl piratavimo nukenčia ne tik kino teatrai, kino platintojai, bet ir licenzinių DVD, „Blu-Ray“ leidėjai, kurie yra ignoruojami.
Užsidarė kadaise buvę nuomos punktai, bankrutavo tam tikros įmonės, o su jais mirė visa kino subkultūra. Yra žmonių, kurie vis dar nemoka naudotis kompiuteriu, internetu, ką ir sakyti apie filmų atsisiuntimą - būtent todėl nuomos punktai galėjo padėti žmonėms smagiai praleisti laisvalaikį. Ne visi gi sugeba išsėdėti kino salėje, kur labai stiprus garsas. Išsinuomojus filmą žmogus sumoka tam tikrą sumą - nėra jokio graužaties jausmo, visi patenkinti.
Grįžtant prie „Iksmenai: praėjusios ateities dienos“ ir mažo parduotų bilietų skaičiaus galima paminėti, jog šiuo metu po „Akropolio“ kino dienos salės ištuštėjo, žmonės skuba į gamtą ir pamiršta kiną, nors būtent vasaros sezonas pasaulyje tampa pačiu geriausiu laikotarpiu prabangiausių filmų kūrėjams, kuriems vasara atneša didžiulius turtus. Deja, bet viskas vyksta ne mūsų kieme, o toli už Atlanto bei labiau civilizuotose šalyse, kuriose kino pramonė klesti, o piratavimui pasakytas aiškus „ne“. Kaip pavyzdį galiu paminėti Japoniją, į kurią holivudiniai ir europiniai filmai ateina po 3-9 mėnesių nuo jų pasirodymo gimtinėje.
Įdomiausia, kad ten filmai užsidirba milžiniškus pinigus, nors jau seniai yra išleisti „Blu-Ray“ leidiniai. Galima pagalvoti, jog jų kino rinka didesnė, tačiau mažai kas žino, jog jų rinka yra atspari kitataučių darbams, nes lokalūs projektai tampa šalies prioritetu ir būtent jie stovi pirmieji eilėje. Nesvarbu koks bebūtų holivudinių filmų potencialas - nacionaliniai projektai visuomet pirmauja. Iš naujesnių pavyzdžių galiu paminėti juostą „Ledo šalis“, kuri tik prieš mėnesį atkeliavo į tekančios saulės kraštą. Šiuo metu filmas nenustoja stabdyti apsukų, todėl, dėka Japonijos, taps pačiu pelningiausiu 2013 metų projektu, aplenkusiu trečiąjį „Geležinį žmogų“. Įdomu, jeigu Lietuvoje jis pasirodytų būtent dabar ar daug žmonių nueitų pasižiūrėti? Manau, kad pajamos būtų trigubai mažesnės už tas, kurios buvo gautos per Kalėdas.
Kaip bebūtų, laikotarpis kaip „kino vasara“ ką tik prasidėjo, todėl mūsų laukia daug nuostabių ir kvapą gniaužančių įspūdžių kine, todėl tikiuosi, kad nepasikartos situacija su „Iksmenai: Praėjusios ateities dienos“ ir mūsų žiūrovus bus galima vadinti garbingais kino lankytojais, o ne pirataujančių individų banda, kurie pasižiūrėję kamera filmuotas kopijas dar drįsta reikšti savo nuomonę apie filmą ir kalbėti apie jo prastumą. Nepamirškime, jog tai irgi yra tam tikra vagystė, dėl kurios ateityje kas nors gali nukentėti. Mylėkime kiną, eikime draugiškai į gerus ir vertus filmus bei palaikykime tuos, kurie atiduoda daugybę nervų ir pastangų, kad mes galėtume pamatyti šviežiausius ir geidžiamiausius metų filmus laiku.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!