Ar ginti valstybę: pamiršk apie „mes“, pagalvok apie save

 (150)
Aš galiu... „Čia mano kiemas... Šalin rankas...“ Nežinau kodėl, bet šiomis dienomis vis labiau tie grupės SEL žodžiai suskamba ausyse.. Galbūt, todėl, kad mano karta užaugo lydima tokių žodžių, galbūt todėl, kad šiuo metu vis garsiau kalbama apie grėsmes mūsų šaliai. O gal ir viena, ir kita...
© DELFI / Valdas Kopūstas

Aš esu iš tos kartos, kuri gimė Sovietų sąjungoje, tačiau subrendau jau nepriklausomoje Lietuvoje... Ir patikėkit – aš nenoriu atgal. Nenoriu galvoti tik taip, kaip man liepia galvoti, sakyti tik tai, ką galima sakyti. Per 25 metus mūsų šalis pasiekė daug, užaugo karta, kuri apie Sovietų sąjungą žino tik iš istorijos vadovėlių...

Mes keitėmės ir tie pokyčiai yra akivaizdūs kitiems, nors kartais nematomi patiems sau. Sutikdami 25-ąjį savo šalies gimtadienį turėtume būti kupini džiaugsmo ir begalinės euforijos, plačia krūtine įkvėpdami laisvės gurkšnius... Tačiau toje giedroje padangėje vis labiau ir labiau kaupiasi debesys, kurių, mano manymu, galėtų būti mažiau, jeigu mes būtume tokie pat vieningi kaip ir prieš 25-erius metus... Tuo metu Tauta, neturėdama savo kariuomenės, neturėdama akivaizdžios partnerių paramos, stojo prieš okupacinę valdžią pareikšdama, kad ji nori būti laisva... Tai buvo Tautos ryžtas ir valia, dabar arba niekada... Ir Tauta nugalėjo...

Šių dienų neramumai vėl iš naujo verčia mąstyti apie mūsų šalies ateitį. Kaimynystėje esantys įvykiai diktuoja sąlygas, kurių mes privalome imtis vien tam, kad tai nebūtų pakartota ir pas mus... Gyvendami gerą dešimtmetį taikioje, saugioje aplinkoje ir apie konfliktus, karus girdėdami, kad jie „ten kažkur“, mes dėliojomės visai kitokį savo gyvenimą, prioritetus atiduodami ne visuomet tam, kam privalėtumėme. O ir pyrago, kurį pjaustė mūsų Vyriausybė kiekvienais metais, tikrai ne visiems pakako...

Valstybės vadovai pasakė – reikia turėti žmones, kurie turėtų supratimą apie tai, kaip ginti Valstybę ir kaip gintis pačiam. Mūsų partneriai ir sąjungininkai jau senokai sakė, kad mes su jumis, tačiau ir patys turite pasitvarkyti savo „darže“. Atėjo Lietuvos valstybės tautos išbandymų valanda. Valanda, po kurios mes turim pasakyti patys sau ir aplinkiniams, kad, neduok Dieve, atėjus dienai X, mūsų Tauta vėl parodytų tą patį ryžtą ir vieningumą ir bet kuriam agresoriaus veiksmui duos atkirtį...

Bet ar mes tam pasiryžę? Ar šių dienų vyrai ir moterys dalinsis arbata ir sumuštiniais su laisvės kovotojais, o gal... agresorių pasitiks su gėlių puokštėmis? Atsakykime kiekvienas sau... Ir nesakykime, kad mes galime. Sakykite – „Aš galiu“. Nes pasislėpdami po tuo stebuklingu žodžiu „Mes“ kažkaip užmirštame save, savo darbus ir savo galimybes. Tai socializmo kultūros palikimas, kuris turėtų būti paliktas tame praeitame laikmetyje.

Sakysit, kad aš neteisus? Apsidairykit aplinkui, visuomet pastebėsit nors ir mažoje bendruomenėje iniciatyvių žmonių, kurie sako, kad reikia padaryti tą ir tą, taip ir taip. Tai žmonės, kurie patys dirbdami savo kieme, nori, kad ir aplinkui esantis pasaulis keistųsi. Tačiau viskas prasideda nuo savo kiemo, nuo savo kambario, nuo savos spintos lentynos...

Nuo mažos dalelės – savęs, kiekvienas pradedam susipažinimą su pasauliu, turėdami savo mažą saugią aplinką. Tą saugią aplinką norisi turėti kiekvienam, todėl ją apsaugoti taip pat reikėtų kiekvienam. Ar jūs būtumėte abejingas tam, kad atėję į Jūsų butą „kažkokie veikėjai“ pasakytų – „pasitrauk, dabar gyvensim kartu“. Nusivestų į kitą kambarį Jūsų merginą, žmoną... Jūsų vaikams nurodytų, kaip jiems reikėtų dabar gyventi, kokia kalba kalbėti...

Ką Jūs į tai pasakysit? „Soriukas, nesipykim, peace...“ Jūs pasakysit, kad ne kiekvienas gali apsiginti ir dar apginti kitus. Taip, tai tiesa... Saugioje aplinkoje toks poreikis net ir nėra būtinas, tačiau gyvenimas, deja, nėra vien tik geras ir gražus. Kasdienybėje mes susiduriame su nusikalstamumu, dėl kurio mes priversti turėti policijos sistemą užtikrinančią tą pačią saugią aplinką. Mes žinome, kad, esant reikalui, mes galime paskambinti tam tikru numeriu ir išsikviesti pagalbą. Atvyks profesionalai ir jie padės „likviduoti“ asmenis, kurie kuria nesaugią aplinką. Tačiau įvykis bendruomenę supurtys ir ji budriai stebės, ar dar neliko kitų, galinčių sukelti jos nesaugumą asmenų.

Taip yra ir su valstybėmis. Ir jos turi kariuomenes. Tai profesionalai, kurie atvyks „likviduoti“ negerovių. Bus „skambutis“ – jie imsis savo veiksmų. Tik ar tuo metu, kai profesionalai kovos su negerovėmis, tauta abejingai stebės kuo visą tai baigsis? Ir vėl jūs pasakysit, kad jie profesionalai ir jie žino, ką daro, ir aš nesu paruoštas tam... Ir vėl jūs esate teisūs, tačiau ar nuo to pasikeis situacija, ar aplinka taps saugesnė? O gal reikia sau pasakyti – „Aš galiu“... Aš galiu padėti savo žiniomis, savo gebėjimais sukurti saugią aplinką sau ir savo vaikams...

Priemonių ir būdų yra įvairių – ne tik kariuomenė. Bendruomenės dvasia taip pat yra didelis ginklas, parodantis kitiems, kad jeigu ką, jie turės reikalų ne tik su kariuomene, bet ir su visa Tauta. Jokiam agresoriui nėra naudinga valstybė, kuri siunčia žinią, kad jo čia niekas nelaukia.

Sveikindamas visus su 25-uoju nepriklausomos valstybės gimtadieniu, kviečiu susitelkti vienybei ir ryžtui, ir sukurti sau saugią aplinką. Ateikit į kariuomenę šauktiniu, ateikit į ją profesionaliu kariu. Negalit? Ateikit į Krašto apsaugos savanorių pajėgas ar į Šaulių sąjungą... Būkit skautu... Būkit savo visuomenei naudingu žmogumi, nebūkit „parazitu savo šaliai“... Ir pasakykit – „Aš – galiu...“

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (93)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.