Tokiuose raginimuose įžvelgiame siekį silpninti jauną Lietuvos pilietinį sektorių, kuris ypač šiandien turi ypatingą reikšmę Lietuvai. Taigi, jaučiame pareigą priminti kokia yra šių 2 proc. prigimtis bei ko paprastai pasaulyje siekiama tokiu reglamentavimu.
Kam ir kodėl kilo tokia idėja?
Pasirodo, tai nutiko dar XIX amžiuje. Vakarų valstybėms įgyvendinus sekuliarius sprendimus ir atskyrus bažnyčios galias nuo valstybės galių, teko spręsti klausimą dėl bažnyčios finansavimo. Dalis valstybių, pavyzdžiui Vokietija bei Austrija, pasirinko teisinę praktiką leidžiančią mokesčių mokėtojams atitinkamą procentą nuo jų sumokėtų mokesčių paskirti norimai religinei bendruomenei. Vakarų Europoje tokie įstatymai išimtinai buvo skirti finansuoti teisę į valstybines lėšas praradusią bažnyčią.
Tuo tarpu Italijoje bei Ispanijoje numatyta alternatyva tiems mokesčių mokėtojams, kurie savęs nesieja su religinėmis bendruomenėmis. Šiose valstybėse mokesčių mokėtojams buvo įteisinta galimybė paskirti atitinkamą dalį nuo jų sumokėtų mokesčių ir kitoms viešąjį interesą tenkinančioms organizacijoms. Tokiu pavyzdžiu pasekė nemažai rytų bei centrinės Europos valstybių.
Dar 1996 m. panašų įstatymą priėmė Vengrija, o po jos sekė Slovakija, Lenkija, Kroatija, Estija ir Lietuva. Reikia paminėti, kad atskirose valstybėse šis reglamentavimas kiek skiriasi, pavyzdžiui, Estijoje fiziniai asmenys gali skirti net 5 proc. nuo pajamų mokesčio nevyriausybinėms organizacijoms. O slovakai, kartu su estais, tokią pat teisę remti pilietines organizacijas suteikia ir juridiniams asmenims. Kaip teigia Tarptautinio ne pelno teisės centro ekspertai, valstybės pasirinkdamos tokį reglamentavimą aiškiai išreiškia siekį stiprinti savo pilietinį sektorių ir daro išvadą, kad toks reglamentavimas valstybėse paprastai priimamas siekiant dviejų pagrindinių tikslų:
1) Stiprinti pilietinę visuomenę, suteikiant galimybę nuo valdžios aparato nepriklausomoms bei viešąjį interesą tenkinančioms organizacijoms užsitikrinti bent minimalius finansinius resursus;
2) Paskatinti visuomenę domėtis pilietinėmis organizacijomis ir įsitraukti į filantropinę veiklą.
Lietuvoje visuomenės labui veikiančios pilietinės organizacijos priskiriamos nevyriausybinių organizacijų (NVO) sektoriui, kuriame veikia tūkstančiai organizacijų ir aktyvūs visuomenės gerovei dirbantys žmonės. Toks įstatyminis reglamentavimas ypatingai pasitarnauja pilietinės visuomenės stiprinimui: suteikiamas priėjimas prie papildomo finansinio šaltinio; didinamas pilietinių organizacijų ir jų vykdomų veiklų žinomumas; lavinami organizacijų įgūdžiai pristatyti save visuomenei.
Taip stiprinamas ryšys tarp NVO sektoriaus ir visuomenės bei didinamas pilietinių organizacijų skaidrumas ir atsakomybė. Šie žingsniai yra ypač svarbūs valstybėse, kuriose filantropijos tradicijos dar labai jaunos.
Neretai būtent 2 proc. paskyrimas nevyriausybinėms organizacijoms paskatina mokesčių mokėtojus domėtis ir pagalvoti, kodėl ir kurią organizaciją jis norėtų paremti. Tad sekant tarptautine praktika tai yra labai sveikintinas žingsnis, siekiant valstybėje sukurti filantropijos kultūrą. Tačiau Lietuvoje reglamentuojant 2 proc. buvo nueita gerokai toliau ar net per toli, apibrėžiant juridinių asmenų ratą, kurie gali pretenduoti į šią paramą.
Deja, dėl mūsų politikų nebrandumo, instrumentu, kuris buvo sukurtas remti pilietinę visuomenę, ypač plačiai naudojasi iš valstybės biudžeto finansuojamos institucijos, taip sumažindamos visus aukščiau išvardintus teigiamus aspektus Lietuvos visuomenei.
Tokioje padėtyje pilietinės visuomenės organizacijos pralaimi nelygioje kovoje su daug didesnę įtaką turinčiomis valstybės institucijomis ir lieka su savo ribotais resursais kovoti dėl „trupinių“. Ne paslaptis, jog prasidėjus 2 proc. dalyboms, dažnai susiduriame su mokyklų bei darželių direktorių spaudimu jų darbuotojams bei vaikų tėvams. Tačiau ypač nerimą kelia politikų raginimai šiais filantropijos daigais remti iš valstybės biudžeto didžiules sumas gaunančias institucijas. Šiems politikams norėtųsi priminti, jog NVO finansavimo stiprinimas bei filantropijos, nukreiptos į pilietines organizacijas skatinimas, ypač šiais mūsų valstybei neramiais laikais, yra gyvybiškai būtinas ir svarbus.
Nepamirškime, kad būtent pilietiškumą skatinančios NVO yra neatsiejama pilietinės gynybos sudedamoji dalis. Šokiruojanti statistika skelbia, kad Lietuvoje kasmet nusižudo po dvi klases jaunuolių, tad paremkime psichologinės pagalbos linijas, kad šios galėtų išsaugoti šimtus ar net tūkstančius gyvybių Lietuvoje. Paremkime vaikų gerove besirūpinančias organizacijas, kurios su nedidele suma geba užtikrinti, kad tūkstančiai mažųjų kas mėnesį gautų karštus pietus, psichologinę ir medicininę priežiūrą, užsiimtų kūrybine veikla ir vystytų savo gebėjimus Lietuvai. Ypač raginame atkreipti dėmesį į tas nevyriausybines organizacijas, kurios aktyviai prisideda prie rinkimų skaidrumo užtikrinimo ir įneša didžiulį indėlį į valstybės saugumą.
Dėl fizinių bei juridinių asmenų paramos iniciatyvūs piliečiai atgraso ir ženkliai sumažina Lietuvai nedraugiškų jėgų bandymą patekti į mūsų valstybės aukštus ir atsakingus postus, perkant balsus. Pasidomėkime organizacijomis, kurios ugdo pilietiškumą, skatina domėjimąsi istorija bei valstybės gerovės užtikrinimu.
Labai dažnai girdime, kad nedraugiškos Lietuvai jėgos investuoja didžiules sumas į vadinamąją minkštąją galią, tad privalome nepasiduoti. Lietuvoje turime daug iniciatyvių piliečių, atsakingų ir efektyvių nevyriausybinių organizacijų, kurios pačiais įvairiausiais būdais ugdo mūsų pilietiškumą. Tad primindami 2 proc. paramos pagrindinę idėją – remti iš valstybės biudžeto nefinansuojamas organizacijas, norime paraginti socialiai atsakingus mokesčių mokėtojus domėtis Lietuvoje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir stiprinti mūsų pilietinį sektorių, kuris padarys viską, kad apsaugotų Lietuvos žmonių gerovę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!