Ar daugėjant sunkiai auklėjamų vaikų išnyks tradiciniai lyčių vaidmenys?

 (2)
Ar daugėjant sunkiai auklėjamų vaikų išnyks tradiciniai lyčių vaidmenys?
© Shutterstock nuotr.

Turbūt kiekvienam teko girdėti apie taip vadinamus „indigo vaikus“ - sunkiai auklėjamus, nepritampančius. Iš tiesų, tam reikėtų vartoti terminą „Neurodiversity“, o po šiuo terminu telpa daugybė vaikų su lengva autizmo forma, ADHD, įvairiais mokymosi sutrikimais.

Nekritiškai visuomenės daliai skirtuose straipsniuose rašoma, jog šie vaikai gimė pakeisti pasaulį. Šiame straipsnyje aš paanalizuosiu, kaip iš tiesų vienas iš mokymosi sutrikimų, dyspraxia, gali lemti tam tikrus pokyčius visuomenėje - lyčių vaidmenų išnykimą.

Dyspraxia ryšys su lyčių vaidmenimis (angl. gender roles) mane domina ir aš turiu susigalvojus tokią prielaidą, kad vis labiau plintant šiam dalykui, lyčių vaidmenys turėtų užimt vis mažesnę reikšmę visuomenėje. Likusioje savo straipsnio dalyje paaiškinsiu plačiau apie tai. 

Dyspraxia yra vienas iš tų dalykų, kurių visuma vadinama „mokymosi sutrikimais“ (angl. learning disorders, learning disability, arba development neurodiversity), tai, ką aš įvardiju kaip „sunkiai auklėjami vaikai“.

Iš tiesų, nėra labai etiška vadinti tai sutrikimu, nes visa learning disorders esmė yra buvimas kitokiu vaikystėje, kitaip besivystanti nervų sistema, o sutrikimą sukelia tik nepavykęs „alternatyvaus“ vaiko mokymas „tradiciniais“ metodais. Taip pat nėra etiška dar ir dėl to, jog žmonės su šitais sutrikimais pasižymi tam tikromis pozityviomis savybėmis, pvz., nestandartiniu mąstymu, unikaliais problemų sprendimais - tokiom, kokios visai praverstų mokslininkams, atradėjams, menininkams.

Taigi mokymosi sutrikimų yra įvairių, vieni jų labiau paveikia socialinių taisyklių supratimą ar perėmimą, kiti - neverbalinių signalų supratimą, kiti - skaitymą, kiti - kalbos supratimą, kiti - laiko suvokimą ir t.t., taip pat jų savybės persidengia. Taip pat tarp šitų sutrikimų bendra yra tai, kad jie nėra akivaizdūs, nepasireiškia nei kaip tikra negalia, nei kaip įprastas, „normos“ variantas, o žmonės, gyvenantys su jais, turi patys išradinėti išgyvenimo strategijas.

Dyspraxia (pavadinimas kilo nuo graikiško žodžio praxis, kas reiškia „veikla“, „veiksmas“, „atlikimas“ ir priešdėlio dys, kuris reiškia sutrikimą) yra motorikos, judesių koordinacijos mokymosi sutrikimas (atkreipkit dėmesį - ne judesių koordinacijos sutrikimas, kas būna esant smegenėlių pažeidimams, o judesių koordinacijos mokymosi sutrikimas).

Kalbėsiu apie suaugusiuosius su dyspraxia, nes norėsiu susieti su lyčių vaidmenimis. Manoma, kad apie 10 procentų žmonių (Didžiojoje Britanijoje) turi dyspraxia, ir jų, kaip ir visų neurodiversity, nuolat daugėja, o dar daugiau žmonių, nors ir negali pasigirt ar pasiskųst turintys šį sutrikimą, bet vis tiek turi keletą jai būdingų bruožų.

Mano manymu, dyspraxijos pagrindas yra bendras visiems neurodiversity - savaiminis suaugusiųjų nekopijavimas vaikystėje - neurotipiški (NT, taip vadinami „normalūs“, lengvai auklėjami) vaikai nepastebimai, savaime mokosi iš suaugusiųjų, kopijuoja jų elgesį, taip nejučiomis išmokdami tokio elgesio, kuris paplitęs jų aplinkoje. Dyspraxijos atveju nekopijuojami judesiai, jų mokymasis yra sutrikęs, vietoj to judesiai atliekami savaip, o tie „savi“ judesiai dažniausiai būna nepritaikyti funkcionuoti NT kuriamame pasaulyje.

Suaugusieji su dyspraxia dažnai yra nerangūs, turi netaisyklingą laikyseną, dažnai jiems sunku atskirti kairę ir dešinę, sunku naudoti abi rankas veiklai atlikti (pvz., labai krenta į akis, kai tepdamas sviestą ant sumuštinio žmogus nežino, kur dėti kitą ranką, laiko atitraukęs ją kuo toliau, kad netrukdytų). Dažnai jie taip ir neišmoksta važiuoti dviračiu, ar išmoksta vėliau nei bendraamžiai, taip pat žaisti kamuoliu išmoksta vėliau.

Dažnai jie susižeidžia buityje, įsipjauna, užsigauna, nepataiko įeiti pro duris, atsitrenkia į ką nors, arba atvirkščiai - veiksmus atlieka pernelyg lėtai, atidžiai ir rūpestingai, kad sumažintų susižeidimo tikimybę. Taip pat jiems sunkiai sekasi sritys, kur reikia kopijuoti kitų judesius, ar kaip nors derinti savo judesius prie kitų žmonių - pvz., tam tikri šokiai ir sporto šakos, aerobika, masinės akcijos, bendri žaidimai, netgi nurodymai darbe (labai prašau, jei bandysit rodyti žmogui su dyspraxia, kaip kažką atlikti, rodykite tai ne savo pavyzdžiu, bet su jo rankomis, prieš tai išsiaiškinę, ar žmogus nėra jautrus prisilietimui).

Dar tokie žmonės gali turėti ir smulkiosios motorikos problemų - jų rašysena gali būti neįskaitoma, arba jie rašo labai lėtai, jiems sunku manipuliuoti įrankiais, užsisegti sagutes, užsirišti batų raištelius. Jiems sunkiau yra išmokti vairuoti, atlikti veiksmus žiūrint į veidrodį. Taip pat daliai šių žmonių daug savybių yra persidengiančių su kitais mokymosi sutrikimais, pvz., executive dysfunction būdingos savybės - prastas laiko planavimas ir organizavimas, trumpalaikės atminties stoka (sunku prisiminti vieną po kitos einančias verbalines instrukcijas arba konspektuoti paskaitas).

Na, maždaug supratote, kas tai yra? Šios savybės tikrai nepadeda pritapti prie aplinkinių, dėl to per visą savo gyvenimą nuo pat vaikystės žmonės su dyspraxia yra itin linkę patirti patyčias, žeminimą, diskriminaciją ir panašius dalykus, dėl ko jiems gali būti išsivysčius žema savivertė ir didesnis polinkis į psichikos sutrikimus bei psichikos sveikatos sutrikimus.

Dabar apie lyčių vaidmenis (angl. gender roles) - tai yra, ko yra tikimasi iš vyro tik todėl, kad jis vyras, ir iš moters tik todėl, kad ji moteris. Iš vyro tikimasi, kad jis bus drąsus, stiprus, dominuojantis, energingas, iniciatyvus, pagal šiuos vaidmenis, vyriška yra domėtis sportu ir sportuoti pačiam, atlikti „vyriškus darbus“, vairuoti, atrodyti „vyriškai“ - tai yra, turėti rinkinį tam tikrų manierų, judesių, drabužių, būti tvirtas, sportiškas.

Iš moters tikimasi, kad ji bus miela, nuolanki, švelni, rūpestinga, pagal šiuos vaidmenis, moteriška yra domėtis grožiu, mada ir tobulinti save ta kryptimi, atlikti „moteriškus“ namų ruošos darbus, atrodyti „moteriškai“ - tai yra, turėti rinkinį tam tikrų manierų, judesių, drabužių, būti grakšti, elegantiška.

Na, maždaug supratote, egzistuoja daugybė menkučių smulkmenų, veiksmų (nepamirštam, kad graikiškai „veiksmas“ yra praxis), kuriuos žmonės turi daryti vien todėl, kad jie yra vyrai arba moterys. Aišku, galima nesutikti su šiais vaidmenimis ir sakyti, jog čia nesąmonė ir visi žmonės lygūs, nereikia reikalaut iš jų nieko papildomo pagal jų lytį, bet visuomenėj egzistuoja (priklausomai nuo šalies) didesnis ar mažesnis kiekis žmonių, kurie mano, jog lyčių vaidmenys yra labai svarbūs, ant jų laikosi žmonija ir nuo jų priklauso žmonijos išlikimas, dėl to tai turi būti natūrali, griežtai privaloma žmogaus identiteto dalis; kai kurie netgi paskiria savo karjeras prižiūrėti, jog šių vaidmenų būtų paklusniai laikomasi.

Kaip minėjau, didžioji visuomenės dalis yra paklusnūs, lengvai auklėjami, be mokymosi sutrikimų - linkę nesąmoningai išmokti aplinkinių elgesį bei daryti tai, kas iš jų tikimasi, dėl to jie išauga jau įsisavinę gender vaidmenis, ir tik nuo jų pasirinktos ideologijos priklauso, ar jie įvertins tai kritiškai, ar laikys natūralia savo identiteto dalimi.

O dabar paimkim vyrą su dyspraxia ir pažiūrėkim, kaip jam sekasi atlikti (kaip „atlikimas“ graikiškai?) lyties vaidmenį. Jis privalo vairuoti, bet greičiausiai to nemoka arba vairuoja atsargiai, parkuojasi prastai („kaip moteris“). Nėra sportiškas, o dirbdamas „vyriškus darbus“ atrodo kaip visiškas atgrubnagis. Maža to, jis nemoka solidžiai „vyriškai“ atrodyti (tie drabužiai su sagutėm ir, o siaube, kaklaraiščiu, ir kodėl dalis pietų nuolat atsiduria ant jų?), nemoka parinkti patrauklių aplinkiniams judesių, manierų. O jeigu dar jam yra išsivysčiusi žema savivertė, nepasitikėjimas savimi, jis nebus drąsus, stiprus ir dominuojantis.

Viso to užtenka, kad jam nepavyktų suvaidinti vyro gender vaidmens, ir dešiniosios visuomenės dalies jis būtų nurašytas kaip nevyriškas. Moteriai su dyspraxia irgi analogiškai - reikia užsiimti namų ruoša, kas labai prastai sekasi turint smulkiosios motorikos problemų, moteriški grožio priežiūros dalykėliai, tokie kaip nagų lakavimas ir t.t., gali pasirodyti itin varginantys. Šukuosenas darytis, dažytis reikia prieš veidrodį, kas yra daug sunkiau, negu dyspraxijos neturinčiai moterų daliai. Rengtis madingai ne visada išeina, nes moteriški drabužiai yra linkę turėti daug nefunkcionalių dalių ir tik moteris su dyspraxia supras, koks vargas yra juos nešioti. Sijonai, aukštakulniai, pėdkelnės - pabandykit įsivaizduoti, ką tai reiškia tokiai moteriai. „Moteriška“ elegancija irgi nesiderina su dyspraxijai būdingu judesių nerangumu.

Taigi moteris irgi ne ką geriau pasirodė savo gender vaidmenyje, irgi buvo nurašyta kaip nemoteriška. Iš tiesų, objektyviai žiūrint, čia nepasireiškė joks sutrikimas, trukdantis realią, reikalingą veiklą (vyras, nors atsargiai, bet vis tiek nuvairuos, arba nuvažiuos viešuoju transportu, moteris nors ir neelegantiškai „nemoteriškai“, bet vis tiek apsirengs, nors ir kerėpliškai, bet padarys namų ruošos darbus).

Sutrikimas šiuo atveju yra grynai tik lyčių vaidmens atlikime - atrodyme, pasirodyme. Kaip žinome, mažiausiai 1/10 populiacijos nesugeba atlikti šių vaidmenų, dar dalis, kuri turi mažiau dyspraxijos bruožų, irgi sugeba prasčiau, ir šis žmonių kiekis vis didėja.

Dėl to, mano manymu, šis kiekis kada nors turėtų pasiekti kritinę ribą, kada lyčių vaidmenų saugotojai pamatytų, jog vaidmenys nėra visuotiniai, ir visuomenės dalis imtų vertinti juos nebe kaip natūralią identiteto dalį ir nebesijaustų privalantys jų laikytis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Įvertink šį straipsnį

Vox Populi

Lietuvaitė - pigi lėlė iš Rytų Europos? (492)

2014 liepos mėn. 31 d. 15:43
Kažkur girdėjau jau seniai nuvalkiotą frazę: lietuvaitės - pačios gražiausios. Ir kaip mums, lietuviams, taip pasisekė - turim kuo didžiuotis: krepšinis (nors, tiesą sakant, jau nepamenu, kada esame ką laimėję), „gražuolės“ moterys ir lietuviškas alus (mėgstančių išgerti mums niekada netrūko). Krepšinis mums visada buvo skaudi tema, todėl šįkart neskaudinsiu Lietuvos patriotų širdžių (ypač artėjant pasaulio krepšinio čempionatui) ir apie tai nekalbėsiu. Pakalbėkim apie moteris.

Rauda Šventosios namelyje: kur tu mane atvežei? Aš nenoriu čia būti (568)

2014 rugpjūčio mėn. 1 d. 12:42
Rauda Šventosios namelyje: kur tu mane atvežei? Aš nenoriu čia būti
Šventoji. Niekada nesižavėjau šiuo kurortu ir jau daug metų jame nesilankiau. Bet po šių atostogų Šventojoje, ten nesugrįšiu dar ilgai. Ir ne dėl to, kad visas kurortas dvelkia sovietmečiu ar negaliu pakęsti nuo Šventosios upės sklindančio dvoko, kuris atsirita per paplūdimį. Priežastis kita, atrodytų gan nereikšminga, bet vis tiek paliekanti nemalonius atostogų prisiminimus.

Pamokymas įsižeidusioms Lietuvos žvaigždėms: mano senelių iš kaimo kalbos kultūra aukštesnė (115)

2014 liepos mėn. 31 d. 11:33
Gerbiamieji spaudos ir televizijos, ir kiti atstovai. Kodėl Jūs negerbiate Lietuvos žmonių intelekto ir kultūros? Kodėl elegantiškai apsirengusios ponios ir pasaulio matę vyrukai kalba kaip kriminalinių kronikų personažai?

Kodėl aš noriu apginti Andrių Užkalnį (141)

2014 liepos mėn. 31 d. 10:19
Kodėl aš noriu apginti Andrių Užkalnį
Organizatorių nuotr.
Kas gi darosi žmonėms? Tereikia kelis sezonus patrinti suolą žymioje krepšinio komandoje, pavaikščioti podiumu ar sudainuoti kelias neįsimenančias dainas „N-18“ ženklu pažymėtame konkurse, arba suvaidinti keliuose keistuose, automechanikų ir Londono šeštos zonos gyventojų itin mėgstamų filmų epizoduose - ir jie pasijunta itin svarbiais, itin kūrybingais, itin išmoningais ir darančiais didelę įtaką.

Apie mandagumą, bendraujant internetu: ko reikia nepamiršti (3)

2014 rugpjūčio mėn. 1 d. 16:44
"Chrome" naršyklė
AOP nuotr.
Šiuo tekstu siekiu pasidalinti prisiminimais apie Lietuvą, taip išreikšdama pagarbą ir padėką tiems, kurie mane užaugino ir padėjo tapti tuo, kuo esu, taip pat noriu pasidalinti savo gyvenimo už Atlanto patirtimi tiek, kiek tai bus priimtina ir reikalinga kiekvienam gerbiamam skaitytojui, kad būtent jo gyvenimas bent akimirksniui, o gal ir ilgėliau, taptų gražesnis ir geresnis. Lietuvoje nesilankiusi beveik du ilgus dešimtmečius, neišvengiamai tampu lyg pašaliete, žvelgiančia iš šono, lyginančia, kaip buvo tada ir kaip yra dabar, bei mąstančia, kur link toliau?