Kartu su artimiausiais draugais poilsiavome Palangoje. Išleipę nuo karščio visi sudribo valandėlę pamiegoti popiečio, o man krito burtas kulniuoti į parduotuvę parnešti vandens ir arbūzo.

Net neįtariau, kad už gatvės kampo mane užklups liūtis, o kartu su ja - ir nauja, daug žadanti pažintis.

Kol niekaip negalėjau apsispręsti, kurį arbūzą išsirinkti, kilnojau, apžiūrinėjau ir beldžiausi į dailiai dryžuotą „jo sąžinę“ krumpliu, lauke staiga, lyg mostelėjus burtų lazdele prapliupo lietus. Išėjusi pro prekybos centro duris sustojau po stogeliu, nedrįsdama žengti nė žingsnio daugiau. Dangus nežadėjo nieko gero: nė viename krašte, kiek buvo galima pamatyti, nesimatė nė menkiausios prošvaistės, kad liūtis galėtų liautis. Jau ketinau grįžti atgal į parduotuvę nusipirkti skėtį, kai staiga greta manęs išdygo nepažįstamas vaikinukas. Mačiau, kad jis labai nori, bet nedrįsta manęs užkalbinti. Vis dėlto įsidrąsinęs paklausė:

- Gal mums pakeliui? Priglausčiau po savo skėčiu...

Nusikvatojau. Kaip gi aš galėjau žinoti, ar mums pakeliui, neturėdama žalio supratimo, į kurią pusę veda jo kelias? Matyt, supratęs, kad nelabai vykusiai suformulavo klausimą, jis pasitaisė:

- Palydėčiau tave su visu tuo arbūzu, jei tik žinočiau, kur tau reikia jį partempti...

Arbūzas iš tiesų buvo sunkus. Naujasis pažįstamas, prisistatęs Luku, nelengvai iki mano namų jį tempė glėbyje, kita ranka stengdamasis kuo atidžiau virš mano galvos laikyti skėtį, kurį vėjas vis taikėsi išversti į išvirkščią pusę. Aš, stengdamasi išvengti balų ir sunkiai tramdydama juoką, ant pirštų galiukų tipenau greta. Pamaniau, kad būtų skanaus juoko, jei mano draugai pamatytų, su kokia puikia palyda ir arbūzu aš parvykstu, ir net beveik gailėjausi, kad visi jie iškritę miega.

Štai taip ir susipažinome. O manieji draugai, vėjui pradėjus klebinti atdarus langus, pašoko jų uždarinėti, ir vis dėlto pamatė mano įspūdingąjį sugrįžimą.

Su Luku susitarėme tą patį vakarą susitikti. Jis laukė manęs sutartoje vietoje gerokai iš anksto, o ir aš, smalsumo vedina, neleidau sau pavėluoti. Vakaras buvo iš tiesų puikus: prašniokštus liūčiai oras buvo vėsus, gaiviai kvepėjo pušynu ir jūra. Net nepajutome, kaip atsidūrėme Nemirsetoje. Miškelyje raudonavo žemuogės, ir mudu, dalindamiesi vaikystės prisiminimais, jas skynėme ir vėrėme ant smilgų. Grįžtant pastebėjome po pievelę laigančius žirgus, ir kitą dieną nutarėme ateiti pajodinėti. Trečią dieną jau ir pietavome, ir vakarieniavome drauge. Supažindinau Luką su savo draugais. Visiems, išskyrus tylenį Giedrių, kuris nedrąsiai rėžė aplink mane sparną, jis labai patiko. Nuo tada Lukas kartu su mūsų kompanija eidavo į pliažą, žaisdavo tinklinį, pramogaudavo vakarais. Tačiau abu jautėme, kad kasdien vis labiau ir labiau mudviem norisi būti dviese, todėl pradėjome atsiskirti nuo bičiulių ir tik dviese išvažiuodavome dviračiais į Šventąją arba eidavome palydėti saulės. Vieną vakarą nutarėme negrįžti į namus, o per naktį klajoti pajūriu, klausytis bangų ošimo, o ryte pasitikti tekančią saulę. Tą naktį, apkvaitę nuo nakties svaigumo, kūnų artumo ir bučinių, nuogi maudėmės jūroje ir pirmą kartą priklausėme vienas kitam.

Net nesuabejojau, kad darau klaidą, kad nevertėtų skubėti... Buvau tokia laiminga, tokia mylima, tokia geidžiama, kad nė kiek nedvejodama pasidaviau akimirkos svaiguliui ir džiaugsmui. Tai buvo mano pirmasis meilės nuotykis, kurio, esu tikra, niekada gyvenime neužmiršiu.

Tačiau laimingos dienos ir naktys ėjo į pabaigą. Man kartu su draugais reikėjo grįžti į sostinę ir vėl kibti į darbus, o Lukas pasiliko iki vasaros pabaigos Palangoje pas savo senelius. Apskaičiavome, kad mus skiria 336 kilometrai, tačiau tai ne kliūtis, kai širdys kupinos ilgesio ir meilės. Kas rytą susiskambiname telefonu ir kalbėdami apie savo jausmus bei dienos planus kartu geriame kavą, kas vakarą susitinkame žvelgdami į mėnulį – mūsų pirmosios meilės nakties kopose liudininką - ir linkime vienas kitam pačių saldžiausių sapnų, kuriuose abu trokštame paskęsti vienas kito glėbyje.

Kai retkarčiais savaitgaliais pasiilgusi jūros ir Luko, nuvažiuoju į Palangą, jis pasitinka mane autobusų stotyje su arbūzu rankose. Net ir be žodžių aišku, kad arbūzas tapo mudviejų meilės simboliu. Dabar jau dviese renkamės, barbename ir spėliojame, kuris bus saldžiausias, o kartą Lukas, sugriebęs už pažastų, net ir mane pačią parduotuvėje įlaipino į arbūzų kupiną vežimėlį...

Vasara baigsis, tačiau mes su Luku tikime, kad mūsų jausmų, užgimusių per pašėlusią birželio liūtį, nesunaikins nei atstumas, nei atskubantis ruduo, o bučiniai visada bus tokie pat saldūs kaip tą pirmąjį vakarą, kai sėdėdami ant jūros tilto valgėme arbūzą ir bučiavomės saldžiomis nuo jo sulčių lūpomis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Vasara - meilės metas: nevargina prastas oras, atostogaujančių – ir darbo reikalai. Kai karštas oras susuka galvą, ne vienas pasineria į jausmus – kad ir trumpam. Taip ir gimsta atostogų romanai!

DELFI skaitytojai jau yra pasakoję ir apie netikėtai užsimezgančius jausmus. „Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad „goodbye“ vakarėlis gali tapti nauju „hello“, kad atostogų romanas gali tapti tikra draugyste ir, apskritai, kad aš sugebėčiau draugauti per atstumą“, - kartą pasakojo Graikijoje su vokiečiu susipažinusi skaitytoja, kurios romanas baigėsi laimingai.

Klausiame Jūsų – ar esate patyrę vasaros romaną? Kaip manote, ar atostogų metu svetur ar Lietuvoje sutiktas žmogus gali tapti rimtu gyvenimo partneriu? Galbūt galite papasakoti istoriją, kai taip prasidėjusi meilė tapo tvirta šeima?

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ iki rugpjūčio 4 d. Įdomiausios istorijos autoriui įteiksime S. Rushdie knygą „ Džozefas Antonas“

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: