Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad tikrai nesitikėjau tokio skaitomumo ir tokio komentarų kiekio. Maniau, kad bus koks šimtas komentarų... Suklydau „truputį“ – kokius dvylika kartų. Matyt, paliesta tema iš tikrųjų yra aktuali ir svarbi, užkliudė labai aštrų vertybinį klausimą ir daugybei žmonių sukėlė daug minčių bei emocijų. Ko gero, reikėtų padėkoti visiems už nuomones – tiek teigiamas, tiek neigiamas. Ir vienose, ir kitose yra racionalių minčių.
Visko neperskaičiau – tam reikėtų labai daug laisvo laiko, kurio pertekliumi negaliu pasigirti (kad ir kai kurie galvoja, kad apsaugos darbuotojai nieko neveikia, tik tinginiauja – tai yra absoliuti neteisybė). Bet įdomių minčių žmonių komentaruose ir atsakomuosiuose straipsniuose yra iš tiesų daug – tai ir pastūmėjo mane parašyti vėl. Nes apsiriboti vienu straipsniu, kai tema akivaizdžiai aktuali ir daug kam įdomi, – tai tarsi sustoti pusiaukelėje.
Iš tikrųjų, pirmą straipsnį parašiau ne kaip asmeninį „pasibėdavojimą“ stiliumi „suraskit man žmoną, nes myliu, noriu, negaliu“, bet labiau kaip asmenine patirtimi paremtą visuomenės vertybių atspindį – tam, kad kai kurie žmonės pasižiūrėtų tarsi į veidrodį ir atpažintų tas vertybes (ar anti-vertybes), kurias jie palaiko. Dėl savęs aš labai neišgyvenu – žinau, kad tokių „labai naivių“ merginų kaip aš iš tikrųjų yra, gal ir nelabai daug, bet yra. O štai visuomenės požiūris – kur kas įdomesnis dalykas.
Kaip supratau iš daugybės atsiliepimų, kalbėti apie tai reikia, ir kuo daugiau, tuo geriau. Nes kai materializmas tampa ne tik nesmerkiamas, bet dar ir pateisinamas vos ne moksliniais argumentais... Pirmas dalykas: labai daug žmonių (galėčiau netgi teigti, kad dauguma komentavusių) teigia, kad merginoms rinktis antrą pusę pagal materialius kriterijus yra normalu, kad tai atitinka gamtoje paplitusį dėsnį, kai patelės renkasi stipriausius patinus ir t. t. Deja, tokie argumentai ir sulyginimai su gyvūnijos pasauliu skamba labai neįtikinamai. Kodėl? Visų pirma todėl, kad toks argumentas „patelės renkasi stipriausius patinus, galinčius užtikrinti jaunikliams gerovę“, nors teoriškai ir teisingas, bet iš tikrųjų yra tiesiog patogus, iš konteksto ištrauktas faktas, o daug kas taip ir lieka nepasakyta iki galo. Tai būkime nuoseklūs, pasakykime viską iki galo – jeigu jau sakome, kad patelės renkasi stipriausią patiną palikuonių pradėjimui, tai gal ir nepamirškime, kad gamtoje patinai jokios gerovės neužtikrina ir apskritai jauniklių neaugina.
Stipresni patinai tik perduoda stipresnius genus – ir viskas, tuo jų „rūpesčiai“ baigiasi. Yra labai nedaug gyvūnų rūšių, kurių patinai prisideda prie jauniklių auginimo. Kur kas dažnesnis atvejis gamtoje, kai patelės jauniklius augina vienos. Ar matėte kada katiną, besirūpinantį kačiukais? Kačiukų saugumas ir gerovė yra vien katės rūpestis, kai kačiukų tėvas toliau gyvena nerūpestingą gyvenimą ir, ko gero, sutikęs net neatpažintų savo vaikų. Nors dažnai mėgstama sakyti, kad rinktis stipresnį (daugiau pasiekusį) partnerį yra perspektyvu, nes jis neva „apgins, užtikrins saugumą, gerovę, atitemps mamutą į olą“, kažkodėl yra nepasakoma, kad gamtoje dažniausiai patinai nei gina jauniklius nuo priešų, nei stengiasi parūpinti jiems maisto – visa tai yra patelės rūpestis.
Ar kas norėtų žmonių visuomenėje taikyti tokią taisyklę? Juk irgi iš gamtos. Bet visi supranta, kad žmonių visuomenėje tie atvejai, kai vyras palieka savo vaikus auginti vienai žmonai, yra šlykštu, amoralu. Su tuo, ko gero, kiekvienas sutiktų. Apskritai, gamtoje ir gyvūnų pasaulyje daug kas yra normalu ir natūralu, bet tai nereiškia, kad toks instinktyvus elgesys yra pateisinamas žmonių visuomenėje. Gyvūnai paprastai atlieka gamtinius reikalus ten, kur pakliuvo, nejausdami dėl to jokios gėdos – įdomu, kiek tokių pasisakančių už „natūralų, paveldėtą instinktyvų elgesį“ pateisintų gamtinių reikalų atlikimą parke ar troleibuse?
Gyvūnai dar ir poruojasi labai nesislėpdami. Gyvūnai aršiai, agresyviai kovoja dėl poravimosi teisės ir dėl teritorijos. Gyvūnų pasaulyje galioja stipriojo teisė – kas stipresnis, tas ir teisus. Gyvūnų pasaulyje (išskyrus pavienes, išimtines rūšis) nėra monogaminės santuokos – didžioji dalis patelių pastoja nuo kelių stipriausių ir agresyviausių patinų.
Galima vardinti ir vardinti... Tai jeigu jau pateisiname instinktyvų elgesį vienoje gyvenimo srityje, tai kodėl nepuolame pateisinti kitose? Atsakymas aiškus – nes tai būtų kvaila ir neatitiktų mūsų kur kas aukštesnio išsivystymo. Ne viskas, kas priimtina gamtoje, kas yra instinktyvu ir paveldėta, tinka žmonių visuomenėje. Nors mums būdingi tie patys instinktai, kaip ir daugumai gyvūnų, bet mes esame kur kas labiau pažengę padarai – turime protą, sudėtingą visuomenės struktūrą ir tam tikras etines normas, ir būtent šie dalykai „ima viršų“ civilizuotoje žmonių visuomenėje, o ne instinktyvus elgesys.
Žmonių visuomenė veikia kur kas sudėtingiau nei gyvūnų banda. Pavyzdžiui, kad ir toks dalykas: mergina susiranda stiprų, materialiai apsirūpinusį ir perspektyvų vyrą. Susilaukia vaikų, nieko netrūksta, gyvena viskuo apsirūpinę... Ir staiga, tarkim, tas stiprus vyras pakliūna į avariją, tampa neįgalus ir visam laikui lieka prikaustytas prie invalido vežimėlio. Aišku, kad jis pinigų jau neuždirbs, šeimos neišlaikys. Ką daryti tokiu atveju, pagal kai kurių komentatorių gyvenimišką filosofiją?
Silpnas, neįgalus šeimos neišlaikys, neaprūpins – tai gal atsikratyti? Atiduodi giminėms ar į slaugos namus – tegul rūpinasi, o tu susirandi naują, šeimą aprūpinti sugebantį vyrą. Gyvūnijos pasaulyje, jeigu jau vadovaujiesi instinktų kriterijais, be jokių skrupulų taip būtų ir pasielgta (gamtoje nesveiki ar sunkiai sužeisti individai apskritai neišgyvena, ir niekas dėl to per daug nesirūpina), bet vėl gi – ar toks elgesys tiktų žmonių visuomenėje?
Toks poelgis kaip ligoto žmogaus palikimas likimo valiai yra siaubingai, žiauriai amoralus, niekuo nepateisinamas. Įdomu, ką tokiu atveju darytų tie, kas pasisako už turtingo, stipraus partnerio turėjimą? Kaip spręstų tokį klausimą? Bet nebūtinai taip drastiškai, iš karto apie neįgalumą. Žmonės lieka be pinigų ir kitokiais būdais – bankrutuoja verslai ir panašiai. Jeigu vyras kokį dešimtmetį aprūpino ir išlaikė šeimą, bet staiga liko be verslo, be darbo, be pajamų, tai ką, gal irgi skirtis, ieškoti naujo, nes „neperspektyvus, nevykėlis, nejuda į priekį“? Neatrodo amoralu?
Antras dalykas – darbas ir automobilis. Atseit, jeigu žmogus dabar, šiuo susipažinimo momentu neturi gerai apmokamo darbo, neturi automobilio, tai viskas, jau netinka, pažinties tęsti neverta. Bet kas pasakė, kad jeigu žmogus šių dalykų neturi šiandien, tai neturės ir rytoj, kai iškils tokia būtinybė? Jeigu jaunas žmogus, būdamas vienišas, dirba paprastą mėgstamą darbą, neturi tikslo užsidirbti daugiau (nes jam ir taip užtenka), neturi automobilio – tai dar nereiškia, kad jis neprisitaikys prie situacijos, jeigu gyvenimo aplinkybės pasikeis.
Kalbant apie darbą – irgi panašiai. Kai yra šeima, vaikai, juk galima susirasti antrą darbą, galima netgi savo mėgstamą apsaugininko, santechniko ar padavėjo darbą pasilikti dirbti pusę etato ir dirbti tik kokį šeštadienį (taip sakant, „desertui“), o kitomis dienomis dirbti kažką gal ir ne visai mėgstamo, bet tuo metu reikalingo finansiškai. Aišku, kad galima. Bet tam turi būti poreikis. Kol to poreikio nėra, koks tikslas keisti darbą, jeigu ir taip gerai? Jeigu gyveni vienas, dar neturi vaikų, neturi didelių išlaidų, tai kas uždraus dirbti tai, kas tau iš tiesų patinka, ir nepersistengti dėl didesnių pinigų? Šiuo atveju pasireiškia kai kurioms (vėl gi pabrėžiu – kai kurioms, ne visoms) merginoms būdingas mąstymas – „noriu visko gatavo“.
Vadinasi, jeigu vaikinas susipažįsta su ja, jis jau turi daug uždirbti, turi turėti nuosavą transportą, dar geriau – dar ir nuosavą stogą virš galvos. Nėra taip, kad kai pradėsime gyventi, tada viską susikursime, ne – jis iš anksto viską turi turėti. Vadinasi, reikia įdirbio iš anksto, kad ieškodamas antros pusės jau viską turėtum ir labiau patiktum? Bet tokiu atveju iškyla labai didelis klausimas: kam vyrui reikalinga tokia moteris, kuriai jis rūpi ne kaip žmogus, o tik dėl to, kad kažką turi ir gali duoti, suteikti? Norėčiau paklausti tokios mąstysenos merginų – kaip jums atrodo, ar vyrams labai malonu būti reikalingiems vien dėl to, kad jis kažką turi?
Man atrodo, kad tai turėtų būti šlykštus jausmas. Jeigu aš turėčiau tikslą užsidirbti daug pinigų, jeigu degčiau didžiuliu noru turėti pinigų, tai aš ir užsidirbčiau, turėčiau ir kitokį darbą, ir tą automobilį (nes kai žmogus ko nors labai nori, visas savo jėgas sukoncentruoja į tą tikslą, gulasi miegoti ir ryte keliasi su ta pačia mintimi – jis tą tikslą anksčiau ar vėliau pasieks).
Bet kam tada tu man reikalinga, į piniginę besidairanti panele? Dėl sekso? Seksas nėra gyvybiškai būtinas dalykas, be jo galima gyventi pilnavertį gyvenimą. Dėl šeimos? Atleisk, bet tikrai nenorėčiau savo vaikams tokio mąstymo motinos. O kai esi neturtingas, viskas labai greit atsisijoja.
Jeigu esi neturtingas, tai bent jau visada žinai, kad jeigu jau su tavimi bendrauja, tai dėl to, kad įdomus esi tu pats, o ne tai, ką gali duoti materialaus. Aišku, tokiu atveju tų pasiryžtančių bendrauti ir draugauti yra gerokai mažiau. Bet gal svarbu ne kiekybė, o kokybė? Jeigu gyvenimas tikrai verčia, galima eiti krauti vagonų papildomai, galima dantis sukandus laikinai padirbėti pagal nekenčiamą specialybę, galima netgi laikinai išvažiuoti padirbėti į užsienį (net jeigu žmogus ir nusistatęs prieš emigraciją, ir nė už ką šiaip nenorėtų palikti savo gimtų vietų) – daug ką galima padaryti, kai gyvenimas priverčia. Bet su viena sąlyga – tam reikia žinoti, kad turi tikrai patikimą antrą pusę, kuriai nesvarbu, kuo tu esi – ar apsaugos darbuotojas, ar santechnikas, ar IT specialistas.
O jeigu žinai, kad antrai pusei esi reikalingas tik tol, kol dirbi gerai apmokamą darbą, o dirbdamas apsaugoje – jau nebe, tai dar kartą klausiu, kam reikalinga tokia antra pusė? Geriau jau vienam, nei su tokia.
Dar vienas dalykas – komentaruose išryškėjęs pakankamai neigiamas požiūris į neprestižinius darbus dirbančius žmones. Visų pirma, krenta į akis žodis „tinginiai“. Imkime kaip pavyzdį vėl tuos pačius apsaugos darbuotojus – aišku, gal kažkam iš šalies žiūrint atrodo, kad neva „nieko jie nedaro, tik vaikšto, ar į monitorių žiūri...“. Visiems taip mąstantiems galiu duoti tokį patarimą – o jūs pabandykite, įsidarbinkite apsaugoje nors mėnesiui. Ir pabandykite patinginiauti. Aš labai norėčiau pamatyti, kaip tinginiautumėte, kai reikia visą dieną ant kojų tikrinti žmones ar automobilius, kas valandą ar dvi apžiūrėti visus kampus saugomame objekte, arba renginiuose nutaisius malonų balsą atsakinėti į piktų bobučių ar studentų priekabes, arba naktimis su švyturėliais lėkti prie sodo namelių, kuriuose rėkia signalizacijos – aš pasižiūrėčiau, ar po to dar kiltų noras apsaugos darbuotojus vadinti „tinginiais“.
Tas pats kalbant ir apie kitus darbus – valytojas, santechnikus, kiemsargius. Gal kažkam ir atrodo, kad ten „nieko nereikia daryti“, bet iš tikrųjų šie žmonės dirba ne ką mažiau, nei gydytojas operacinėje ar IT specialistas prie kompiuterio. Ir jų darbai, kad ir kaip kažkas žiūrėtų į šiuos žmones iš aukšto, yra ne mažiau svarbūs, nei tie vadinamieji prestižiniai. Įdomu, ką reikėtų daryti dirbantiems biuruose, jeigu staiga neliktų valytojų, apsaugos darbuotojų, statybininkų ar santechnikų?
Apie apsaugos darbuotojų neva „agresyvumą“. Ir ankstesniame straipsnyje minėjau, ir galiu dabar pakartoti, kad tai mitas, atėjęs iš „laukinių devyniasdešimtųjų“, kai apsaugoje dirbdavo daugiausiai išskirtinai tvirto sudėjimo vaikinukai, į kuriuos vien pasižiūrėjus daug kam pasidarydavo truputį baisoka. Tais metais, tiesa, ir jėgą galbūt panaudoti tekdavo dažniau, nes laikai buvo labai neramūs. O šiais laikais patys juk einate į įvairias įstaigas, į renginius, matote apsaugos darbuotojus. Kiek iš jų yra atitinkantys „supermačo“ stereotipą? Mažuma.
Daugybė vidutinio sudėjimo studentų, daugybė netgi pagyvenusių žmonių, kuriems kažkokią agresiją rodyti – jau ne tas amžius, ne tos jėgos, ne tas entuziazmas. Galų gale – kitoks mąstymas, kad kumščiais mosikuoti – kraštutinis dalykas, reikalingas nebent super-ekstremaliais gyvenimo atvejais, kai iškyla grėsmė ir neįmanoma panaudoti jokių civilizuotesnių priemonių (aišku, toks mąstymas nekvailiems žmonėms būdingas ir jauname amžiuje).
Pasakysiu tokį dalyką – tie, kas konfliktus iš karto puola spręsti jėga, ilgai neišdirbs, nes prisivirs košės. Taigi, „agresoriaus“ stereotipus senai yra laikas išmesti į šiukšlyną. Dar komentaruose labai į krito į akis nuomonė, kad neprestižinius darbus dirba žemo lygio žmonės, su jais nėra ką kalbėti, jiems niekas neįdomu. Siaubas, kaip klysta šitaip mąstantys!
Pats studijavau, ir gerai pamenu, kaip tarp studentų dažnai galima buvo išgirsti pašiepiamų juokelių apie statybininkus ar valytojas, šiuos žmones asocijuojant su kažkokiu žemu lygiu, į kurį tokiems akademinio jaunimo atstovams tikrai nesinorėtų papulti. Ir ką? Po mokslų tikrai labai daug bendravau ir su apsaugos darbuotojais, ir su valytojomis, ir su statybininkais, ir su kiemsargiais. Na kaip nerandu aš tarp jų kvailių, taip nerandu.
Tai normalūs žmonės, mąstantys, pasidomėję gyvenimo realijomis ir aktualijomis, dažnai ir knygų paskaitantys, turintys įdomių ir naudingų hobių, nepasižymintys arogancija. Tai kur čia tas neprestižines profesijas dirbančių kvailumas ar žemesnis lygis? Aukštasis mokslas dar nėra kažkoks neabejotinas žmogiškos vertės ar intelekto požymis, nes kolegijoje ar universitete žmogus mokosi tik specialybės, o visų kitų dalykų moko gyvenimas. Žmogus gali būti puikus savo srities specialistas, bet gyvenime kaip asmenybė – ne. Be to, kiek šiais laikais neprestižinius darbus dirbančių turi aukštąjį išsilavinimą? Iš tiesų daug, dėl įvairių priežasčių.
O kas pasakė, kad tobulėjimas būtinai turi būti materialus? Kas pasakė, kad už viską, ką žmogus daro, turi būti kažkoks materialus atlygis? Tas pats apsaugos darbuotojas po darbo gali skaityti knygas, sportuoti, ką nors meistrauti ar rašyti kokį tinklaraštį internete. Juk tai irgi yra tobulėjimas, pomėgiai, judėjimas į priekį. Tik aišku, už tai niekas pinigų nemoka, gal būtent tai daug kam ir yra problema? Įdomu, kaip niekam iš komentuojančiųjų nekilo mintyse tokia versija – o gal tas pats apsaugos darbuotojas, jeigu dirba kas ketvirtą parą, galės daugiau prisidėti prie vaikų priežiūros, daugiau darbų atlikti namuose, kad antrai pusei būtų žymiai lengviau?
Kaip apie tai niekas nepagalvojo? Dar viena įdomi mintis – kaip tie, kurie žiūri į antrą pusę kaip į aprūpintoją ir gerovės suteikėją, žiūri į savo tėvus? Kaip žiūri į savo kaip tėvų pareigą? Juk teko perskaityti daugybę tokių minčių – „vaikams reikia suteikti tą, tą ir aną, kad jiems nieko netrūktų“. Na, kad vaikams reikia suteikti tai, kas būtina – dėl šito niekas ir nesiginčija. Bet vaikams tėvai, nesvarbu, ar turtingi, ar neturtingi, visada bus patys svarbiausi žmonės gyvenime, ir iš tikrųjų vaikams net nėra svarbu, kiek kainuoja jų žaislai ar rūbai (ar labai vaikystėje sukote dėl to galvą, ar apskritai kažką apie tai išmanėte?), ir visų pirma vaikams turi būti skiriamas dėmesys, bendravimas ir auklėjimas, siekis užauginti juos gerais, dorais žmonėmis. Aišku, privalu užtikrinti vaikams tai, kas būtina (maistas, apranga, stogas virš galvos, mokyklinės išlaidos ir t. t.), bet lepinimas, brangių žaislų pirkinėjimas ar firminiai rūbai (įdomu, ar vaikai apskritai juose nusimano) niekad neatstos meilės, bendravimo ir auklėjimo. Priešingai – be saiko lepinant vaikus, galima juos tik morališkai sugadinti. Juk daug kas iš mūsų vaikystėje nebuvo lepinami, tėvai gaudavo nedidelius atlyginimus, nevežiodavo į keliones, nepirkdavo visokių brangių niekų.
Negi kažkas dėl šito gali jausti priekaištą savo tėvams? Nors, jeigu yra galvojančių, kad antra pusė privalo užtikrinti gerovę, tai nenustebčiau, kad atsirastų ir pykstančių ant tėvų, kaip jie čia taip drįso gerovės neužtikrinti... Gal tai yra mąstymo būdas – vieni vertina žmones pagal tai, ką jie jiems davė, o kiti vertina pačius žmones kaip asmenybes, nesvarbu ką jiems jie suteikia ar nesuteikia. Ko gero, save priskirčiau prie tų antrųjų...
Taigi, išdėsčiau tam tikras mintis, kurias sukėlė komentarai ir atsakomieji straipsniai. Jeigu ne jie, jeigu ne jūsų nuomonės – šio antro straipsnio taip ir nebūtų atsiradę.
Iš tikrųjų labai gerai, kai atsiranda galimybė pasiginčyti, šiek tiek sudrebinti savo bei kitų žmonių mintis, susimąstyti apie save ir aplinkinius, apie gyvenimo prioritetus ir vertybinę sistemą. Labai tikiuosi, kad kiekvienas atras savo gyvenimo kelią, kuriame galės save realizuoti ir pasakyti: „taip, aš gyvenu teisingai“.
Gal ir ne visai laimingai (iš viso, nemanau kad būna visiškai laimingų žmonių), bet teisingai. Tegul Dievas padeda visiems.
P.S.: žmonės, pasirašinėję „straipsnio autoriumi, perskaičiusiu 1000 komentarų“ bei kiti panašūs veikėjai, rašinėję provokuojančius komentarus po mano ankstesniu straipsniu, su manimi (tikruoju autoriumi) neturi nieko bendro. Jeigu žmonės užsigeidė „trolinti“ – tegul... Internetas – didelė erdvė, kur atsiskleidžia tiek geros, tiek blogos žmonių savybės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: