Apmąstymai apie gėjų revoliuciją

 (70)
Suvokdamas, kad antireklama irgi yra reklama, aš pirmiausia noriu apibrėžti šio savo poleminio straipsnio tikslą. Mano tikslas - parodyti, kad šiandien iš Vakarų per prievartą brukamos „kvazivertybės“ yra tam tikros gėjų revoliucijos apraiškos, o priešinimasis joms nėra kvailumo ar išsilavinimo stokos bruožas, o tikroji kova už tai, kuo tiki.
© DELFI montažas

Noriu pasakyti, kad puikiai suvokiu, kas yra homoseksualas, ir visada esu prieš agresiją. Agresija, kad ir prieš ką ji bebūtų nukreipta, niekada nebus kažkas daugiau nei agresija. Vis dėlto manau, kad seksualinių mažumų paradai yra tai, kas nuodija mūsų tautą ir valstybę.

Savo straipsnyje neketinu minėti senų ir visiems puikiai pažįstamų faktų, kad gėjų seksas yra tiesioginis kelias į jų mirtį, mano galva, kas kaip nori, tas tegul taip ir žalojasi. Vieni - cigaretėmis, kiti - homoseksualiais santykiais, todėl į visus šiuos dalykus pažvelgsiu per visuomenės gerovės ir moralės prizmę.

Gėjų revoliucija jau nusirito per didžiąsias Europos valstybes ir ji ima kelti vis didesnę grėsmę mūsų tradicijoms ir kultūrai. Daugeliui kitataučių ji kelia susižavėjimą, nes jų mąstymas yra paveiktas aistrų, kurias mėginama įteigti ir lietuviams. Vakarų valstybių gyventojai jau seniai pamiršo, kokios yra tikrosios Vakarų pasaulio vertybės.

Tikrasis mūšio tikslas

Šiame ideologiniame mūšyje aš ginsiu tradicines vertybes, iš kurių visų svarbiausia yra šeima. Tradicinė šeima - tai kur kas daugiau nei gražus mitas, įkūnytas Biblijoje. Šeima yra ląstelė, iš kurios kyla mūsų tauta ir jos dorybės arba ydos. Būdami šeimoje, mes ne tik išmokstame mylėti savo artimą, bet ir suvokiame, kad ne viskas, kas yra brangu, turi būti įvertinta litais, eurais ar doleriais.

Būtent šeimos pakeitimas, o per ją - ir visuomenės - yra tikrasis mūšio tikslas ir laukas. Čia, priešingai nei dažnai teigiama, mes nekalbame apie homoseksualų teisę egzistuoti šiame pasaulyje, nes tokia teisė jiems jau seniai suteikta. Niekas jų nežudo dėl seksualinės orientacijos ir tikrai niekas jų nesodina į kalėjimą. Jie vaikšto mūsų gatvėmis greta tradicinės pakraipos tautiečių.

Lietuvoje nėra nė vieno įstatymo, kuris pateisintų smurtą dėl seksualinės orientacijos, veikia įvairūs klubai, Lietuvos gėjų lyga, kurios aukščiausi vadovai, pavyzdžiui, Vladimiras Simonko (vardas skamba labai „lietuviškai“) gauna solidžius atlyginimus už savo veiklą, veikia dešimtys interneto portalų, kuriuose netradicinės orientacijos tautiečiai randa antrąsias puses. Visa tai ne tik legalu ir teisinga, bet kartu įrodo, kad Lietuvoje leidžiama būti gėjumi ir mylėti tą, kurį myli.

Paradai tik manipuliuoja tolerancija, bet išties mažiausiai jos trokšta. Žvelgdami į tų, kurie nuoširdžiai priešinasi gėjų eisenoms, veidus mes nerasime jokios tolerancijos ir prielankumo jiems apraiškų. Tuo labiausiai, manau, džiaugiasi Lietuvos gėjų lyga. Ir tai sukelia pačios seksualinės mažumos, kurios puikiai žino, kad minioje žmonės elgiasi ir mąsto visiškai kitaip.

Protestuotojų negatyvios ir nepalankios idėjos sustiprėja, jie jaučiasi nuasmeninti ir galintys laidyti akmenis ar daryti panašius dalykus, kurių jokiais būdais nedarytų būdami pavieniui. Šiuos psichologinius dėsnius puikiai žino Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko (...).

Piketuotojai, gindami tai, kas jiems brangu - tikrąsias krikščioniškąsias vertybes, Europos Sąjungos akyse pasirodo kaip žvėrys, kurie mielai sudraskytų homoseksualą gatvėje, jeigu tik turėtų progą. Toks vaizdas sustiprinamas žiniasklaidos ir sukuria sąlygas, kuriomis Lietuvos gėjų lyga gauna ne tik didelę finansinę, bet ir politinę paramą iš ES institucijų.

Taip pat jis paveikia ir kitus mūsų tautiečius, kurie mažiau įsigilinę į žmogaus psichologiją ir nežino, kaip stipriai mūsų poelgius skatina minios efektas. Jiems ima atrodyti, kad homoseksualams priešinasi tik vandalai, skustagalviai ir Petras Gražulis. Būtent todėl aš vengiau bet kokio įsikišimo į eitynes ir savo polemiką pradėjau internetinėje erdvėje, kurioje, nors ir galiu būti išvadintas baisiu nepakančiu žvėrimi, tačiau toks neatrodau.

Taigi tikrai ne tolerancijos siekiama tokiomis eitynėmis, o Europos Sąjungos įsikišimo. Laimei, ES dar gerbia nacionalines konstitucijas, bet ateityje galime visko sulaukti, o tam dirva tikrai ruošiama. ES įsikišimas reikalingas tam, kad gėjai juridiškai būtų pripažinti šeimomis, o nuo čia iki įsivaikinimo - tik anketos užpildymas. Gėjai nori auginti vaikus, o kad tokiose šeimose augantys vaikai jaustųsi visiškai gerai, prasideda visokiausios pasakos „apie princą ir princą“.

Deja, jeigu manote, kad galimas teisinis variantas, kuriame būtų leidžiama partnerystė, bet draudžiama įsivaikinti, tai esate, švelniai tariant, naivus. Homoseksualų rankose jūs paliktumėte visus senuosius ginklus dėl lygių galimybių nebuvimo ir dar įduotumėte naujus, teisinius, nes jie jau būtų pripažinti šeimomis. Jeigu kalbame apie ideologinį karą, kuris dabar vyksta visu pajėgumu, turime pagalvoti: kaip galime jį laimėti, jeigu atiduodame teritorijas ir ginklus savo konkurentams, o patys nuolat traukiamės? Mano vizija yra atvira visuomenė, kurioje žmogus nebijotų būti gėjus, galėtų mylėti kitą vyriškį ir jaustųsi saugus. Tam nebūtinas vaikų įsivaikinimas ar gėjų santuokos, tam reikia paprasčiausiai laiko.

Apie tolerancijos despotiškumą arba ginklai, kuriais kaunamasi

Turbūt žmonija negalėtų sugalvoti ko nors labiau despotiško už toleranciją. Tolerantiškas žmogus šiandien laikomas intelektualiu ir atviru pasauliui. Tai tikrai keista, nes nuo kada vieno iš išorės perimto sakinio: ,,aš palaikau homoseksualių porų santuokas“ - užtenka, kad būtume protingi ir išsilavinę? Kam tada reikalingos mokyklos, universitetai ar netgi darželiai? Jau būdamas mažas vaikas gali išmokti ištarti tokį sakinį ir jaustis esąs itin išsilavinęs ir pažangus.

Pažanga irgi yra žodis, kuris koja kojon žengia su tolerancija. Pažangą mes įsivaizduojame kaip šaunų ir sveikintiną dalyką, tačiau išties ją aiškiau suvokiame vartodami būdvardžius, o ne daiktavardžius. Mes girdime žodį „pažanga“, bet net nesusimąstome, ką jis reiškia moralėje. Kai kalbame apie kompiuterius, pažangą, pamatuoti galime pasižiūrėję, kokia yra vaizdo plokštė ar kiek atminties turi kietasis diskas, bet prabildami apie moralę to taip lengvai padaryti negalime.

Taigi pažanga yra tam tikras procesas, nes ji siejasi su judėjimu, bet su judėjimu siejasi ir degradacija, kuri lyg tyčia irgi yra procesas. Kas gali paneigti, kad šiandien Vakarų pasaulis, kurį nuo Didžiosios Britanijos iki Prancūzijos persmelkė gėjų revoliucija, nėra degradacijos pavyzdys?

O įrodymą, kad vis dėlto taip yra, galime nesunkiai atrasti žvelgdami į vakarietiškas vertybes, kurių mes taip trokštame. Juk taip trokštame pasivyti Vakarus, net nepagalvodami, kad šiandien jie jau nebėra vakarietiški. Kalėdų eglutė pavadinta Gausos medžiu, kad nežeistų musulmonų. Italijoje nebenorima leisti klasėse laikyti kryžių, nors ši šalis yra katalikybės židinys. Dar daugiau, teigiama, kad tolerancija ir gėjų santuokos yra Vakarų vertybės, bet nutylima, kad Vakarus sukūrė krikščionybė ir Antika.

Nė viena, nė kita nepasisakė už gėjų santuokas, nors jie egzistavo visuomet. Šiandien Lietuva yra viena vakarietiškiausių valstybių Europoje ir būtent tai mes turime ginti. Tolerancija yra netolerantiška kitaminčiams. O jos stiprybė glūdi tame, kad ji yra itin šališka ir palanki sau. Ji save regi itin moralią ir be galo išsilavinusią.

Tai ypač išryškėja ir debatuose su liberalais. Liberalai tarsi nekenčia tų, kurie turi kitokią laisvės ir padorumo sampratą nei jie. Tolerancija niekada nebus tolerantiška kitaminčiams, vadinasi, ji - save neigianti, taip kaip posakis „niekada nesakyk niekada“. Ar tai, kas pats save neigia, gali būti viso pasaulio vertybinis pamatas?

Albert Komar nuotrauka
Albert Komar nuotrauka

Homoseksualams padeda ne tik tokios sąvokos, kaip pažanga, tolerancija, bet ir homofobija. Ši sąvoka itin stipri, nes nutaikyta į žmones, kurie dar nuo mokyklos pamena, ką reiškia homo sapiens. Ar tradicinių vertybių gynimas yra žmogaus baimė? Aš tam griežtai prieštarauju. Vis dėlto šioje ideologinėje kovoje dažnai pasitelkiamas ir kitas despotas, kurio vardas yra mokslas. Nieko prieš jį neturiu, tačiau mokslas kiekvienoje diskusijoje pristatomas kaip kažkokia neginčijamos tobulybės forma. Dažniausiai jis būna tarytum janičaras, kuris trokšta nužudyti jį pagimdžiusią motiną Bažnyčią.

Jei kas nors nesutinkate, kad mokslo motina - bažnyčia, prisiminkite, kas viduramžiais ir netgi šiandien įeina į labiausiai išsilavinusių žmonių grupę. Ogi tie patys kunigai ir teologai. Šioje metafizinėje mokslo agresijoje, kuri užima svarbią vietą diskusijoje apie homoseksualų santuokas[1] , dažnai galioja kažkas panašaus į orvelišką dvejamintę.

Žmonėms aiškinama, kad mokslu reikia pasitikėti dėl jo pažangos, o religija - ne. Bet kas yra mokslo pažanga? Tai nuolatinis pripažinimas, kad tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, šiandien jau yra įmanoma. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mokslas yra procesas, kurio gale yra įmanomas sielos bei Dievo pripažinimas ir įrodymas. Tai, kad šiandien mokslas yra neįgalus įrodyti Dievo egzistavimą, negali būti neginčijamas įrodymas, kad Dievo nėra.

Jeigu tai būtų neginčijamas įrodymas, tada kaip galime kalbėti apie pažangą? Kadaise povandeninis laivas buvo mokslinė fantastika, o šiandien jis jau nieko nebestebina. Apskritai tie, kurie labiau domisi religija, dažniausiai pastebi, kad dauguma mokslo atradimų, ypač psichologijos srityje, yra pavėluotas religijos įkūnijimas. Taigi dar vienas homoseksualų santuokų rėmėjų ginklas yra mokslo agresija prieš Bažnyčią, kuri gina tradicines vertybes.

Kitas jų išnaudojamas ginklas yra tai, kad jie teigia, jog tokiose šeimose vaikams bus geriau nei vaikų namuose. Vaikų namai tikrai nėra rojus, bet toks argumentas, kad homoseksualiose šeimose jie būtų laimingesni, yra niekuo nepagrįstas. Dar daugiau, tuo pačiu metu, mano galva, amoraliai nutylima, kad yra daugybė metodų, kuriais galima paskatinti tradicines šeimas įsivaikinti vaiką iš vaikų namų. Kodėl apie tai sąmoningai nutylima, manau, nujaučiate.

Paskutinis homoseksualų ginklas yra kartojimas, kad jie nekalti, jog gimė tokie. Jų rėmėjai sako, kad kiekvieno iš mūsų sūnus ar dukra gali gimti tokie. Faktas, bet juk sūnus ar dukra gali gimti psichopatu žudiku - ar tai reiškia, kad turėčiau remti maniakus? Ne, nereiškia. Sutinku, kad šis pavyzdys yra radikalus, bet juk mes kalbame apie prigimtį ir įgimtas savybes, o jos gali būti pačios įvairiausios.

Pabaigoje - apie atviresnės visuomenės galimybes

Lietuviai nori ir gali būti pakantesni homoseksualams, bet tam reikia ir pačių homoseksualų pasiryžimo gyventi greta mūsų. Vienas gražiausių mane įkvepiančių pavyzdžių yra prancūzų judėjimas prieš gėjų santuokas, kuriam vadovauja gėjus. Lietuvoje atsiradus daugiau tokių homoseksualų, kurie remtų mūsų vertybes ir įsitikinimus, išaugtų ir pakantumas jiems. Asmeniškai mane daug labiau žavi homoseksualas, kuris remia tradicinę šeimą, nei tradicinės orientacijos atstovas, kuris pasisako už netradicines santuokas.

Žvelgdamas į gėjų paradą prisimenu vieno iškiliausių nūdienos Lietuvos intelektualų VDU profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus mintis apie mažumas ir politinį korektiškumą. Jeigu į vieną vietą surinksime tariamai diskriminuojamas seksualines ir tautines, rasines mažumas, moteris, vaikus ir senelius, greitai pastebėsime, kad jie sudaro daugumą.

Bijau, kad jei pasiduosime, ateityje tradicinių pažiūrų žmonės ne seksualine, bet ideologine prasme virs mažuma. Kam naikinti tai, kas per daugelį metų įrodė savo vertę?

[1] Jeigu mokslas pranašesnis už religiją, teoriškai jo turėtume klausyti kalbėdami apie moralę, nors ši ir yra atskirta nuo mokslo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome jūsų – pasidalinkite savo istorija, kodėl ir kaip atsidūrėte vienoje iš eitynių barikadų pusių.

Papasakokite, kodėl nusprendėte dalyvauti eitynėse „Už lygybę“! Kas paskatino jus žygiuoti Gedimino prospektu? O gal norite pasidalinti, kodėl nusprendėte į renginį neiti?

Laukiame Jūsų nuomonių iki rugpjūčio 2 d. el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Eitynės“.

Vienas iš nuomonę atsiuntusiųjų gaus dovanų dvi knygas: T. Shah „Timbuktu“ ir J. Vaillant „Tigras“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? (135)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (20)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (15)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (77)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.