(Nepyk, Cezari Graužini iš „Kultūros savaitės“, bet pasivogiau šią mintį apie lietuvišką humorą iš tavęs). Dirbu Lietuvoje, uždirbu „virš xxx štukų“, o kartais ir daugiau. Dirbu valdiškame darbe, maždaug dviem etatais, be to dar gaunu komisinių už autorines sutartis. Esu diplomuotas, akiniuotas, feminizuotas vyras. Kenčiu nuo „feminofobijos“, todėl kad nemėgstu pigių moterų. Ir prekių.
Apie prabangą
Todėl kartais perku prabangos. Deja, ne dėl to, kad esu „jupis“, ir ne dėl to, kad užjaučiu Kinijos moteris „prakaito varyklose“, ir ne dėl to, kad „mačiau tą laikrodį Raupsaitės vyras nešioja “. Prisipažinsiu, prasimušiau iš varguomenės į Lietuvos elituomenę. Šiek tiek. Vienu laipteliu. Arba dviem. Tai reiškia, kad kartais tampu svarbus (pats sau) ir turiu lankytis susitikimuose, konferencijose ar seminaruose. Ir tik tam, kad uždirbčiau tas „xxx štukas“. Taip pat kartais tenka laikytis rotacinės dietos t.y. sukti ratus aplink ambasadų furšetų stalus... Netgi buvau sumastęs stoti į vieno kąsnio sumuštinių partiją, bet vienu kąsniu gi sotus nebūsi... Žinoma, prabangos prekių man reikia ir į operą „pasirodyt“. Prabangos prekių man taip pat reikia į teatrą, į gimtadienį, į „kino pavasarį“, į „serbento klubą“ ... ir į Petražolės ir dizainerio Saliero vakarėlį... Taigi ir šį pavasarį atėjo laikas pasirūpinti savo įvaizdžiu... o jį kuriu visada pats. Esu tas marketingo segmentas, kuriam „bespoke“ siuvėjas neįkandamas, bet kuris supranta kokio ilgio turi būti kašmyro plaukeliai, kad iš jų gauti siūlai nesiveltų ir „nesusipūkuotų“... ech, hedoniste, pasakytų mano senelis. Tačiau jis jau mirė nuo plaučių vėžio ir alkoholizmo...
Apie emigraciją
Taigi, pradedame svarbiausią skyrelį - einame į prabangos prekių parduotuvę Lietuvoje. Ne į bet kokią. Bet ir ne į tą, iš kurios Raupsaitė pareis vėliau... (ten Jūsų kreditinės kortelės lauks išskirtinis aptarnavimas). Tačiau, einame į tokią parduotuvę, kurioje Bosnijoje ir Hercegovinoje siūtas vokiškas „Ottu Kerpe“ vyr. švarkas (vyr. reiškia „vyriškas“, ne viršininkas) kainuoja nuo 1200 iki xxx Lt. Ir įėjęs į tą parduotuvę Lietuvoje prisimenu emigrantus. Tai jie ir išmokė mane vargšą-patriotą-kvailelį, kad pardavėja(-s) sutinka ir pasveikina klientą(-ę). Juk aš ne į kokį „maksendspencerį“ užsukau! „Maksendspenceryje“ Vilniuje net nesitikiu, kad pardavėjai sveikinsis, bet, mano svare aukštybėse, jie sveikinasi! O prabangos prekių parduotuvėse Lietuvoje, paprastam, vieną gerą daiktą per metus įstengiančiam įpirkti klientui, nejauku...
Taigi įeinu į tokią parduotuvę „Europoje“ (prekybos centre Vilniuje, ne Briuselyje). Pasisveikinu pirmas. Pardavėja - nesuprantu, atrodo linktelėjo, ir toliau apgulusi stalą studijavo prekių sąskaitas ir kažin ką žymėjosi sau. Pagalvojau, turbūt būsiu patekęs į socialiai atsakingą įmonę - gal neprigirdi ta pardavėja, gal nebylė. Štai tau, galvoju ir paaiškinimas - įdarbini šlapiu skuduru trenktą pardavėją - ir mokesčių mažiau, ir dar socialiai atsakinga! Apeinu vieną ratą visoje parduotuvėje (maždaug 15 žingsnių). Randu juodą, minkštą, švelnų „Ottu Kerpe“ vyrišką laisvalaikio švarką. Kaina apie 1200 Lt. Pasimatuoju.
Būtina pastebėti, kad parduotuvėje - aš vienas ir dvi pardavėjos. Tiesa, viena kuitėsi sandėlyje, kita - apgulusi prekystalį kažką skaičiavo ir retkarčiais pakeldavo akis į įėjimą, turbūt, stebėjo, kad koks ilgapirštis nenugvelbtų ko nors, pvz. batų raištelio už 300 litų. Pasimatuoju tą „Ottu Kerpe“ švarką. Man jis lyg ir kaip tik, lyg ir mažokas. Nežinau, nesuprantu... aš gi ne koks dizaineris Patražolė Salieras. Tik staipausi prieš veidrodį ir gana. Po kurio laiko mandagiai paprašau dydžiu didesnio švarko. Man jį atneša. Apsivelku. Taigi staipausi vėl prieš veidrodį, net neužsidaręs kabinoje. Ir taip žiūriu, ir taip žiūriu - niekaip negaliu nuspręsti, kuris „Ottu Kerpe“ švarkas geresnis. Pirmasis tinka puikiai, bet galėtų būti šiek tiek didesnis. O kitas - galėtų būti truputėlį mažesnis... Taip ir įstrigau kokiam pusvalandžiui tame dviejų švarkų galvosūkyje. Atsimenate asilą iš pasakėčios, kuris padvėsė, nes negalėjo apsispręst: avižos ar šienas, avižos ar šienas, avižos ar šienas? Pirma šienas, ne - pirma avižos...
Taip ir būčiau nustipęs kaip tas asilas, nes buvau vienas. Ne, galvojau, reikia su žmona pasitart, juk jei mokėti tiek „štukų“už švarką, tai jau turi kažkas patarti, pasižiūrėti ar jis tinka. Čia juk ne tvartas, pagalvojau, čia sudėtingiau nei veislinį kuilį išsirinkt. Čia beveik Statkevičiaus „butyyykas“ (arba taip atrodė ta parduotuvė man, kilusiam iš beta vulgaris šeimos). Pardavėja kelis kartus suvaikščiojo pro matavimosi kabinas į sandėlį, kur vis dar dėžėse kuitėsi jos kolegė.Kai ji eidavo pro mane padvelkdavo Lubin „Idole“ kvepalais (spėju iš mėginėlio).
Moralas
Užkalni ir emigrantai, pasakykit jai, kad ji turėjo paklausti, ar man tas švarkas tiko, pasakykit jai, kad aš asilas ir esu per daug mandagus arba per didelis asilas, kad 15 kvadratinių metrų patalpoje imčiau deklaruoti savo vartotojo teises, paminėčiau, kur dirbu ir kokias pareigas eiti man tas švarkas reikalingas. Ne, nieko panašaus. Tik meldžiu, o šventas svare, rainiero aukštybėse ir emigracija, šventoji dvasia, pasakyk man, kad Londone parduotuvės yra Oxford gatvėje, o „tikimaksas“ atsidarė visai netoli. Aš važiuoju apsipirkti ten, kur Louis Vouton parduotuvėje lenkų santechnikas yra toks pat svarbus kaip ir jo svaras. Lik sveika „Ottu Kerpe“ parduotuve.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!