Koks aš akiplėša. Kaip aš drįstu būti toks nejautrus svetimam skausmui. Galbūt. Nesu aukšto intelekto žmogus. Mėgstu skaičiuoti. Skaičiuoti pinigus. Dirbti, uždirbti. O kai uždirbu, dalį paaukoti kietiems (į „grabą“ savo aukso nenusineši). Bet šiaip jau, viskas pagal ritmą, kaip toje dainoje - Eat, Work, Sleep, Repeat (liet. valgyk, dirbk, miegok, kartok).
Šiuo metu aš žiūrėdamas į savo valstybę, kurios pavadinimas vis dar Lietuva, (ačiū gerb. Valdui Adamkui, G. W. Bushui ir visam NATO kolektyvui), matau LABAI didelį potencialą. Labai didelį labai mažos, bet ne prastos valstybės potencialą. Bet ta mūsų šalis tokia didelė, ji tiek savyje daug turi, kad sproginėja kaip „popcorn‘as“ „mikrobangėje“ į visas puses ir nežino, kur save padėti. Mūsų potencialas viršija galimybes. Tą pripažįsta netgi svarbūs užsienio politikai. Ir akivaizdu, kad mūsų tas atkaklus „zyzimas“ ar „rėkimas“, nenoriu nieko įžeisti, duoda rezultatų. Bet ne mums. Atsiprašau. Turiu kalbėt tik už save. Ne man.
Remiantis prof. Vytauto Landsbergio lietuviškojo charakterio koncepcija (jis daug metų apie tai galvoja), pritaikius Tarpukario Lietuvos mentalitetą, šiuo metu mums bereikia labai gero geros talkos organizatoriaus geram bendram darbui mūsų paties darže (ne sovietinės talkos, ne sovietinės). Tik reikia tokio, kuris suformuluotų aiškiai visos tos dienos darbus, motyvuotų žmones, kiekvienam asmeniškai išsiųstų pakvietimą į talką, nes mes esam visi svarbūs (labai gerai), tada išvardintų, kokius burokus savo darže ravėsim, per kiek laiko reikia suarti sklypą, kiek reikės trąšų dėti, iš kur pirksim trąšas, kokias sėklas sėsim ir ką sėsim. O po to teisingai visiems paskirstyti derliaus dalį. O tada pasidalinti ir su stokojančiais, vargstančiais, kariaujančiais, badaujančiais.
Aš televizijos žinių nežiūriu. Mano paties reikalai ir mano paties gyvenimas mano paties valstybėje man kažkaip stebuklingai ir netikėtai pasidarė įdomus. Mano paties šalyje. To niekada nebuvo. Kaip gyvena kaimynai irgi įdomu pasidarė. Gal ką kartu bendro ir gero nuveiksim, kokius darbus. Galų gale pabendrausim, apie savo paties reikalus. Galbūt kartą ar du per savaitę savo mobiliame telefone pasitikrinu naujienų pavadinimus, ir dažniausiai tai būna naujienos apie orus, kad žinočiau, ką maždaug rytoj rengtis, ir ar oras bus „pliusinis“, kad mašiną nusiplauti galėčiau.
Apie karą skaityk, apie karą skaityk. Rusas puola. Kiek mes daug apie jį žinom ir kiek daug galim kitą pamokyti.
Galbūt.
Bet vėlgi. Skamba taip, kad tarsi kiti nežinotų. Vokietis ruso nesupranta, nors visą XX amžių su juo kariavo. Mes turbūt suprantam geriau. Mes tikrai apie tai visiems pasakysim, o jeigu neklausys, išrėksim, kad išgirstų. Mes žinom, mes matėm, mes prisimenam. Mūsų palydovas geresnis už amerikiečių ir mes ne Lietuva, o LDK. Mus valdo karalius Mindaugas (su visa pagarba jam), ir mes karalystė. Suprask, užsienieti. Čia ne juokas. Čia mūsų istorija.
Galbūt. Nesiginčiju.
Aš jau minėjau, mano intelektas nėra aukštas, todėl nevertinu ir nesprendžiu, ko neišmanau. Bet, kad ir tas mano žinojimas ar nežinojimas reikšmės neturi jokios. Žinojimas nepadeda, jis netgi trukdo kažką nuveikti. Kaip jūs nesuprantat, juk aš žinau. Na, jeigu taip, tai tada žinai. Žinok. Tai irgi nėra blogai.
Bet įtariu, kad yra žmonių pasaulyje, kurie žino daugiau už mus. Taip pat įtariu, kad yra didesnių ir svarbesnių valstybių negu Lietuva. Dėl šitų faktų nesu tikras, aš tik įtariu, kad taip turbūt yra.
Ir galų gale mintyse iškyla tik toks vaizdinys, kad nuo manęs visiškai niekas nepriklauso. Aš padarau tik tai, ką galiu padaryti, ir tai yra tai, ką aš galiu padaryti, nieko daugiau. Aš negaliu būti atsakingas už rezultatą ir kaltinti save, kad nepavyko. Kas iš tikrųjų nuo manęs galbūt priklauso ir ką galiu padaryti, tai tik kokį nors pinigų pavedimą via Paypal USD ar EURO, kokiam nors Ukrainos pagalbos fondui. Kad jie ten panaudotų tuos pinigus būtinoms reikmėms. Kad ir 1 Lt. Gerai ir tai.
O tie visi mano „Fuzi Fizi Fazi Vazi“ internete, tie visi 100 „patinka“ Facebook‘e, ar 256 „patinka“ Facebooke įtakos šioje žemėje nedaro. Aš irgi galvojau, kad daro, bet pasirodo, kad ne. O tas mano profilis yra kosmonauto profilis kosmose tokiam pačiam astronautui pagal individualią veiklą kaip aš pats. Ir internetinis statusas nesikonvertuoja automatiškai į juridinį statusą.
Sėdžiu sau prie kompo 3:31 ryto ir galvoju - kaip gera gyventi Lietuvoje. JAV viceprezidentas atvyko. Nuramino. Galima toliau ramiai dirbti darže su visa talka. Veža... Matau daug neartų dirvonų ir atsiranda tikras ir laisvas noras juos dirbti.
Ačiū Dievui, atgavau prarastą sveikatą (emigracijos pasekmė). Bandysim arti, bet šįkart savo dirvonus.
Pasirodo, mus priėmė į NATO „ne ant bajerio“. Civilizuotam pasauly sutartys galioja. Fantastika! Ravėdamas savo daržą, galiu galvoti apie tai, kaip jame augusios pupos galės būti mano sriuboje. Geras jausmas. Žinoma, būtina dalintis ir su stokojančiais.
Bet kaip aš drįstu taip kalbėti. Juk karas. Maža to, aš net įsitikinęs, kad toks požiūris teisingas ir be galo atsakingas. Kaip taip gali būti, kad mano vargas man pačiam taip pat svarbus. Ne tik Ukrainos. Koks aš vis dėlto žiaurus... Norėdamas gerai gyventi savo paties šalyje ir galvoti pirmiausia apie save, o tik po to apie kitus.
Jei pats sau nepasidarai svarbus, tu nebūsi svarbus niekam. Toks pats santykis yra ir su mūsų gerove, laisve ir nepriklausomybe. Manyje. Aš to ir norėjau. Nežinau, kaip Jūs, bet aš tai tikrai. Kažkaip pasidariau įdomus pats sau, ko niekada nebuvo. Ir pasidarė smagu gyventi savo šalyje, ko irgi niekada nebuvo.
Turbūt aš pasiekiau tą išsvajotą laisvės ir nepriklausomybės statusą savyje. Bet jis turi eiti ten iš kažkur viduje. Iš manęs paties. Man taip atrodo, kad tai susiję su tuo momentu, kada aš pradedu patogiai jaustis savo paties kailyje. Bet čia man taip tik atrodo, aš negalvoju, kad taip yra.
Ir kažkaip nenoriu užsirašyti savanoriauti į kokią Nigeriją tam, kad reikėtų gelbėti tos šalies pilietinio karo aukas. Vėlgi. Jautrumo stoka.
Jūs turbūt mane supratot. Mano pozicija egoistiška, žiauri ir vienareikšmiška - ne mano daržas, ne mano pupos. Kai turėsiu savo paties pupų, pasikviesiu svečių į savo daržą. Po geros talkos ... Išgersim mineralinio be alkoholio, nes ryte pas kaimyną bus nauja talka, šįkart kopūstai. Vėl dirbti reikės ir savo daržą prižiūrėti. Bet jis juk mūsų, ar ne? Net JAV viceprezidentas tuo tiki, tikiu tuo ir aš.
Kiek daug aš žinau, bet kiek mažai dar nuveikiau. Pasistengsiu. Arimas bus geras, hektarų bus daug. Svarbiausia sveikata.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!