Apie šunis: bijoti reikia ne veislės, bijoti reikia žmonių ir jų blogų kėslų

 (168)
Nuo liepos 1-osios įsigaliojęs agresyvių veislių sąrašas sukėlė milžiniškas diskusijas. Žmonės, auginantys šunis, minimus sąraše, jaudinasi dėl savo augintinių - kas su jais bus, o jų bijantys ploja rankomis.

Ploja negalvojantys

Žmonės, bijantys didelių ar tvirto sudėjimo šunų, ploja rankomis, nes mano, kad įstatymas padės išspręsti jų problemą - baimę. O dėl ko žmonės bijo ? Ogi todėl, kad kadaise, kažkur iš kažkieno lūpų kamžkam kažkas sakė, kad dideli „tie koviniai šunys“ yra agresyvūs žmonėms.

Bet kiek iš tų „eGZpertų“ žino veislės istoriją? Kodėl tie protingieji, sėdintys aukščiau mūsų, negalvoja ir nemąsto, nepasiima vadovėlio į rankas ir nepasidomi veislės istorija, o tik draudžia tuos, kurių bijo? Paprasta: „tingiu pasidomėti, atrodo grėsmingai, uždrausiu. Bijokime kartu!”.

Apšviesiu tuos, kurie skaito ir bijo. Koviniai šunys buvo veisiami kovoti su šunimis arba kitais gyvūnais (naudojami medžioklėje). Agresijos žmogui jie negalėjo turėti nei lašelio. Kovos viduryje šeimininkas galėjo ateiti ir išskirti juos, jei toks šuo kąsdavo žmogui, jis būdavo laikomas veislės broku ir sunaikinamas. Taigi, kaip galima drausti šunis, kurie agresija žmogui nepasižymi ?

Komisaras Reksas ir kiti nuotykiai

Kitaip nei „koviniai“ šunys, „darbinių“ linijų atstovai buvo ir yra siundomi ant žmonių. Karo metais tarnybai buvo naudojami visų numylėtiniai, geriausi šeimos draugai, kiemo sargai - vokiečių aviganiai, jie tikrąja to žodžio prasme buvo siundomi ant žmonių. Bet tai turbūt vieša paslaptis, kad beveik niekas niekada blogo žodžio apie juos nepasako ir jų nedraudžia.

Minėjau, kad ir dabar darbiniai šunys siundomi ant žmonių. Lietuvoje populiariausi vokiečių aviganiai (toliau-VA), belgų aviganiai malinua (toliau - BAM), kitose valstybėse - dobermanai ar rotveileriai.

Būtent žmonių sulaikymui ir yra naudojami VA arba BAM, o ne amerikiečių stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai, pietų rusijos aviganiai, turkų aviganiai (kangalai) ar kiti.

„Komisaras Reksas“ - serialas, kurį turbūt yra matęs kiekvienas. Net ir ten vokiečių aviganis Reksas puldavo žmones - ne koks sąrašinis. Taip, jis gaudydavo nusikaltėlius, bet jei gali pulti nusikaltėlį, vadinasi gali užpulti ir eilinį žmogų. Deja, jis netapo sąrašiniu šunimi, jis tapo tiek mažų, tiek didelių didvyriu ir mylimiausia veisle.

Tolerancijos!

Skaitydami turbūt galvojate, jog esu darbinių šunų diskriminuotoja. Anaiptol! Žaviuosiu dirbančiais šunimis, jų azartu, atsidavimu bei rezultatais. Ir VA yra viena mylimiausių mano veislių, bet tikrai ne dėl „Komisaras Reksas“ serialo. Mane jie žavi savo išvaizda bei darbingumu.

Ir apskritai, kas per mėšlas yra veislių diskriminavimas? Jei norėsi turėti agresyvų, kovojantį, nestabilios psichikos šunį, tokį ir turėsi, nepaisant to, ar jis vokiečių aviganis, amerikiečių stafordšyro terjeras ar paprasčiausiai toiterjeras. Pavyzdžiui, močiutės vaikšto su savo mažais nupenėtais ir tikrai agresyviais šunimis, jų reikia bijoti, o ne ramiai einančio šuns.

Diskriminuoti tam tikras veisles tai tas pats, kas diskriminuoti juodaodžius, geltonodžius ir kt. Bet mes gi tolerantiška valstybė, į savo rinką bei gyvenimą įsileidžiame kitatautučius, tai kodėl turėtumėme neįsileisti jų ?

Nebijok, o pagalvok

Bijoti reikia ne veislės, bijoti reikia žmonių ir jų blogų kėslų. Nei vienas šuo niekada nesielgs taip, kad būtų blogiau mums, žmonėms, jie elgiasi taip kaip išmokome juos patys. Peržiūrėkite nuotraukas, kuriomis dalinuosi ir net neabejoju, kad bent truputį Jūsų širdis suminkštės, jei dar nėra minkšta kiekvienam. O jei ne, susisiekite su manimi ir aš Jums pažadu tokią reabilitaciją, apie kokią dar nesate net pasvajoję.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (73)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.