Kaip ir prieš porą metų kovą prieš oligarchus skelbusi Prezidentė, jie negali nurodyti nei konkrečių asmenybių, nei jų daromas įtakos pavyzdžių, dažniausiai programa apibrėžiama kaip būtinų struktūrinių pokyčių siekis, tiesioginės demokratijos ar platesnės savivaldos troškimas. Patys idealai, kuriais tiki šie žmonės, nėra pavojingi, bet būdai, kuriais siekiama tai įgyvendinti privalo kelti nerimą visiems, teikiantiems pirmenybę konstitucinei demokratinės valstybės sąrangai.

Tiesa, yra konkrečios bylos, kuriomis dangstosi teisybės ieškotojai, kai kurios jų tikrai vertos peržiūrėjimo, kai kurios tiesiog įžūlaus nepaklusnumo pavyzdžiai: Pociūno žūties tyrimas (kurio neaiškumas kyla ir iš mūsų, ir iš bendradarbiauti nenorinčios Baltarusijos teisėsaugos pusės), Gatajevų byla (kuri tikrai nėra iki galo aiški, ypač didelį smūgį sudavė Suomijos teisėsaugos atsisakymas padėti tirti bylą), Kusaitės byla (kurioje ji pati visais būdais stengiasi parodyti savo kaltumą ir su Sadūnaitės pamokymais kelti chaosą), Šarūno Paberalio atvejis (ypatingai mėgstamas ir visur minimas Kuolio, tačiau pakankamai miglotai nušviestas ir neaiškus) ir, aišku, Garliavos epopėja, kur, pasak nusivylusiųjų, valstybė panaudojo jėgą prieš mergaitę, senelius, katytę, šuniuką, ropę ir visą šlovingąjį miestelį.

Kitų manymu, teisėsauga tiesiog atliko savo pareigą, kurios mes iš jų ir tikimės, įsikišo tam, kad užtikrintų įstatymo vykdymą. Beje, dėl kažkokių priežasčių Darbo partijos buhalterijos bylos vilkinimas ar Venckienės laiko tempimas tam, kad išlauktų Seimo narės bilieto ir išsvajotos teisinės neliečiamybės, ar piktybiškas Gražulio atsisakymas mokėti baudas ir paklusti Seimo nario etiniams reikalavimams, nesulaukia tiek daug teisybės ieškotojų dėmesio.

Pabrėžtina ir tai, kad ypač aktyviai prieš supuvusią teisėsaugą linksta pasisakyti tie, kurie turėjo su ja reikalų ir buvo nubausti. Nesutinku, kad šie žmonės yra nusivylę pačia valstybe ir kad jų pateikiami pavyzdžiai rodo valstybės supuvimą ar mistinių klanų įtaką. Visų pirma, jų nusivylimas kyla dėl bylų sprendimų, kurie nesudaro nė menkiausio procento visų Lietuvos teismuose nagrinėjamų bylų. Antra, net ir nesutikdami su teismo sprendimais, jie visada gali praeiti apeliacijos procedūras. Trečia, jei jie nepasitiki visa sistema, tai jiems teks perrašyti Konstituciją ir pakeisti galių santykį, o tai reiškia tik tai, kad sugriežtinta teismų priežiūra vis tiek nueis į kažkieno rankas ir galimybė manipuliuoti niekada nebus panaikinta.

Juos veda tik tikėjimas, kad štai teisinė sistema pagaliau paklus gėrio ir teisybės idealams, nesuvokdami, jog teisė yra mokslas ir idealai teisiniame procese išreiškiami įstatymų ir pagarbos jiems pavidalu. Iš to matome, kad tikrasis nusivylimas yra ne pačia sistema, o galios santykiu. Kitaip sakant, visuomenininkai trokšta padalinti galią valstybėje kaip įmanoma plačiau. Bet jie visiškai neatsižvelgia į kompetencijas ir galimybes spręsti problemas. Galbūt plati savivalda ir visuomenės tarėjų atvedimas į teismus ir padidins iliuziją, kad visi galime spręsti, bet ar tas galios išskaidymas padidins kompetenciją? Ar tai, kad sprendimo teisė bus atiduoda žmonėms, kurie gerai neišmano net valstybės, kurioje gyveno visą gyvenimą, struktūros ir nežino jos įstatymų, iš tiesų padidins teisingumo jausmą? Mano atsakymas – ne, tai tik žingsnis link viliojančios laisvės visiems, kurioje vis mažiau lieka atsakomybės.

Kitaip sakant, laipsningas kritimas anarchijos link. Neišreikštas anarchijos siekis vis labiau pastebimas vien dėl to, kad dalis žmonių, kurie siekia permainų, pasiduoda pagundai jas atlikti visur ir iš tiesų net nežino, kokios tos permainos turi būti – vietoj to, kad ruoštų instrukciją, jie plačiais potėpiais piešia mums abstrakčius teisingumo paveikslus. Juos žavi gėrio ir tiesos idealai, kova už vaikystę, bet nesuvokiama, kad gėriui ir tiesai įgyvendinti visų pirma reikalinga pagarba ir kritinis mąstymas.

Atrodo, kad dalis žmonių, kurie jungiasi į visokius judėjimus ir sąrašus, dar kartą bus priversti pasimokyti iš savo klaidų, blogiausia, kad tai kainuos ir pačiai valstybei. Toks tariamo visuomeniškumo protrūkis tik dar labiau sulėtins valstybei svarbių projektų įgyvendinimą ir daugelio klausimų sprendimą perkels į negatyvios dialektikos lauką. Belieka kiekvieną kartą tikėtis, kad visuomeniškumas Lietuvą gali pasiekti ir konstruktyviu pavidalu, kaip pagarbos valstybei ženklas. O kol kas, vis dar laukia sveiko proto kautynės su akla ir plika anarchija, užsimetusia pseudodemokratinę sermėgą. Pergalė, aišku, garantuota, bet tai bus dar vienas žingsnis į priekį – o kiti žengs du atgal.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!