Pradėkime nuo pačios nuomos. Atsikrausčiau į sostinę prieš trejus metus ir, prisipažinsiu, pirmąjį mano, tada dar naivios aštuoniolikmetės vištos iš Kauno, butą surado tėvai. Mat tais ekonominio pakilimo ir šeimininkų išlepimo laikais studentams butų niekas nenuomodavo. Vėliau, ieškodama antrojo buto, susidūriau su nuomos agentūros mėtomais rageliais vien užsiminus, kad esu studentė. Studentas, suprask, – ne žmogus, gyventi po stogu jam nereikia. Tačiau dabar laikai kiti – butą net ir studentui išsinuomoti labai lengva: peržvelgi skelbimus, paskambini, apžiūri, pasirašai sutartį mažiausiai metams, sumoki iš karto dviejų mėnesių sumą ir dar pusę mėnesio kainos (bet ne mažiau nei 500 Lt) agentūrai.
Čia ir sustokime. Už ką, po velnių, turėčiau mokėti agentūrai? Ten dirbantys žmonės gal ir šaunūs, tačiau jokio darbo už mane jie neatlieka: pati perku laikraštį, pati ieškau skelbimo, pati skambinu, pati apžiūriu butą. Už šeimininką, tiesa, jie deda skelbimus į laikraščius ar internetą, atsiliepinėja į interesantų skambučius ir atveda juos apžiūrėti būsto. Bet kodėl tada moku aš, o ne šeimininkai?
Na, bet pastaruoju metu atsirado net ir agentūrų, kurios pinigėlių prašo iš šeimininko. Tik čia paprasta logika: kam buto turėtojui kreiptis į agentūrą, kuri iš jo prašys pinigų, jei galima kreiptis į tą, kuri neprašys?... Spėkit, kurios agentūros naguose gniaužia geriausius butus? Bet bala nematė tų agentūrų, didžiausia egzotika yra šeimininkai.
Esu girdėjusi ne vieną legendą apie bobutes, kurios, išnuomavusios kambarį, neleidžia bute lenkytis net nuomininkės sesei dvynei, iš aliuminio folijos lipdo nuotekų vamzdžius, skaičiuoja minutes, praleistas vonioje ir t.t., tačiau nei su vienu iš šių personažų nesu asmeniškai susidūrusi. Vienintelė mano pažinota bobutė buvo pirmojo buto savininkė.
Teko išsikraustyti, nes baisiai gąsdino kas vakarą bendrabučio laiptinėje mušami vargšeliai, o atvėsus orams pradėjo pelyti buto sienos. Kaltos dėl to, žinoma, buvome mes su kambarioke, nes žiemą „nelaikėme atidarytų langų, kad vėdintųsi“. Langai langais, bet po to, kai ta pati bobutė žiemos viduryje pareikalavo iš plaučių uždegimu sergančios vištos (suprask, manęs) naktį atvežti jai į Lazdynus pinigus už nuomą, toliau su ja bendravo mano tėvai. Senos prekybininkės skaičiuojami mokesčiai stebuklingai sumažėjo perpus... Istorijos moralas: stebėkite sąskaitas, kurias jums kaišioja po nosimi šeimininkai. Žinokite tarifus. Mokėkite skaičiuoti.
Kitame bute išaiškėjo dar daugiau Vilniaus nuomojamų butų šeimininkų ypatybių. Pavyzdžiui tai, kad jie duoda jau naudoto buto raktus ir tikisi, kad po beveik dviejų metų gyvenimo tu atiduosi jį naują. Nesigiriu studentiška tvarka, nes ji, kaip ir ateiviai ar politiko sąžinė, neegzistuoja. Tačiau kai kuriems šeimininkams tai nėra labai svarbu. Svarbu, kiek gali sumokėti už betvarkę. Nulaužei užuolaidos karnizą? 200 litų. (Beje, kito pusmečio patirtis parodė, kad tą lengvai lūžtantį plastikinį karnizą buvo galima be problemų prisukti ir dykai pasirausus po stalčius, kuriuose buvo visų reikiamų detalių – matyt, žinant, kad lengvai lūžta, jų buvo pripirkta atsargai), tačiau šeimininkės, žinoma, mandagiai padėkojo.
O jei, pavyzdžiui, ištepėte šviesiai gelsvą lovą, kuri, beje, ir nebuvo nauja, jums teks pakloti buto šeimininkėms „už jos valymą“ 300 litų. Jei patys kviesite cheminio valymo specialistus, valymas kainuos 100 Lt. Istorijos moralas: bandykite visas problemas pirma spręsti be šeimininkų, nebent jos būtų atsiradusios dėl jų kaltės. Ir dar – žinokite, ką privalote daryti priduodami butą, nes šeimininkai mėgsta pinigus nuskaičiuoti ir už, pavyzdžiui, neišplautą šiukšliadėžę.
Trečias butas tapo bene linksmiausia istorija. Atsikrausčius paaiškėjo, kad prieš tai gyvenę žmones laikė katiną. Gyvūnėliai, žinoma, labai mielas dalykas, bet bute tvyrojęs katino dėžutės kvapas ir sugadinti miegamieji baldai nedžiugino (butą apžiūrint kvapas buvo kruopščiai vėdinamas). Mėgindami išpirkti kaltę įsikrausčius šeimininkai labai norėjo padėti: ir sienas perdažė, ir grindis lakavo...Kvapas, svetimi žmonės bute, už kurį jau sumokėta. Tiesa, pagal sutartį, niekas ten negalėjo net kojos įkelti be nuomotojo žinios, bet, išduosiu paslaptį, šeimininkai sutarties niekada neskaito. Nebent pabaksnoji pirštu. Bet reikia būti supratingu. Niekas juk nekaltas, kad katinas baldus sugadino, taigi su bendranuomėmis kantriai laukėm paburbėdamos, kad nuomavom ne visai tokį butą ir norėtume už jį mokėti mažiau tokiu atveju.
Naivu tikėtis, kad kažkas leisis į kalbas... Galiausiai po truputį susigyvenom, kol atėjo žiema. „Žiema“ reiškė +12 laipsnių temperatūrą kambaryje. Atrodo smulkmena, bet kai tam, kad palįstum po dušu tenka kovoti su savimi gerą valandą, gyventi pasidaro sudėtinga. Galima būtų, žinoma, mažinti nuomos kainą ir ta sąskaita šildytis elektriniais prietaisais. Bet čia tik mums taip atrodė. Susiradus kitą butą, nutraukėme sutartį, nes, mūsų manymu, tokios patalpos nėra gyvenamos, o kad mokant 400 Lt už trijų kambarių būto šildymą bus taip vėsu, niekas nesakė. Agentūros atstovė tvirtino, kad butas yra gyvenamas, tačiau ieškant kompromiso reikia gražiai sutarti – depozitas turėtų būti atiduotas mums.
Štai čia ir prasideda linksmybės. Į dar neiškraustytą butą jau vedami nuomininkai, šeimininkai užkalinėja nesandarius langus, o svetainė pilna žmonių iš būtų ūkio.Mat, už tuos minėtus 400 Lt radiatorių temperatūra vietoj 43 laipsnių buvo 34. Turint omenyje, kad žmogaus kūno temperatūra – beveik 37, galbūt vertėtų butų ūkiui pateikti sąskaitą? Juk mes savo kūnu butą šildėme labiau nei radiatoriai...
Bet nenukrypkim: ar mūsų kas klausė prieš vedant svetimus žmones į butą, už kurį dar buvo sumokėta? Ne, nes nuo tos minutės, kai pranešei apie išsikraustymą, tu daugiau nemokėsi. Jei nemokėsi – tylėk. Šiame šurmulyje išsikraustome, išplauname virtuvę, vonios kambarius, grindis...Šeimininkė buto nepriima: nenuplovėme veidrodžio, neatitirpinome šaldymo kameros, kelios sofos (beje, beveik nenaudotos) neišsiurbtos, o vonioje matyti vandens nuosėda. Siūlome sutvarkyti visa tai per kelias minutes, bet šeimininkei labiau patinka trenkti durimis iš pabėgti.
Antra diena: išplauname šaldytuvo kamerą, nušveičiame vandens nuosėdas vonios dugne, veidrodžius, išsiurbiame nenaudotas sofas. Negerai: šaldytuvas neišjungtas iš elektros, dabar nešvarus jau kitas vonios galas, o apžiūrint 75 kv. m butą mikrobangų krosnelėje, po besisukančia lėkstele rastas pūkas. Durų trenksmas. Norėtume paskambinti į agentūrą, juk jei skiriasi požiūris į švarą visai logiška būtų kviestis nepriklausomą ekspertą. Šeimininkė agentūros, kurios darbuotojos dar dieną prieš drauge su ja vedė žmones apžiūrėti buto, kategoriškai neturi. Arba turėti nenori. Tačiau reikalauja perstatyti baldus. Taip, kai kurie baldai buvo perstumti. Tačiau jie nebuvo sugadinti ir liko bute. Nesitikime, kad juos turėtų stumdyti pusamžė moteris, tačiau jos vyras ir jaunas sūnus turbūt šį darbą atliktų geriau nei dvi studentės...Tačiau niekas neklausia- trankomos durys ir mėtomi rageliai kūčių išvakarėse tapo įprastu dalyku.
Galiausiai randame agentūros telefono numerį. Susisiekiame. Paprašome dalyvauti buto perdavime. Agentūra negali, nes jau minėtų Kūčių išvakarėse žmonės turi teisę važiuoti namo ir ilsėtis. Jei neturi raukšlių, esi ne žmogus- tave bandys žeminti ir apgauti nepriklausomai nuo to, kiek uždirbi, ar koks protingas esi. Susitaikyk. Tačiau išsiaiškiname, kad buto šveisti mes neprivalome. Baldų stumdyti irgi. O paskambinusi kambariokės mama, matyt išklauso visos lavinos priekaištų mums. Kūčių rytą pagaliau atiduodame butą. Šeimininkės žodžiais tariant, esame tikros didvyrės, kad atiduodame butą su neplauta vonia (neketinu ieškoti teisybės dar kartą, tačiau vonia buvo plaunama lygiai tris kartus, kaip ir grindys, kurias vedami potencialūs klientai vis pritrypdavo sniego), jei nebūtų pagailėjusi, „būtų dar mus patąsiusi dėl tos vonios“ (su kokiu džiaugsmu tai buvo pasakyta!).
Istorijos moralas: klausykite, ką šeimininkai šneka apie prieš jus buvusius nuomininkus. Jei išgirstate kažką panašaus į: „Jie man sugadino stalą, aš juos po teismus nutąsysiu“ – bėkite kuo toliau. Antra, nepasirašinėkite nuomos sutarties iš anksto ir jei kažkas bute nepatinka (pavyzdžiui, tai, kad neįmanoma kvėpuoti arba nėra pusės žadėtų baldų) – nepriimkite buto.
Būsto nuoma Vilniuje – apskritai labai keista sritis: juk teisus turėtų būti klientas. Čia teisus visada šeimininkas. Agentūra su jumis norės turėti reikalų tol, kol gaus savo pyrago dalį, o toliau kapstykitės patys. Standartinėje sutartyje esantis „priduoti tvarkingą butą, atsižvelgiant į nusidėvėjimą“ yra toks platus laukas pinigams melžti arba šiaip pramogai gaišinti žmones, kad dar genialesnės formuluotės net Seimo nariai nesugalvotų. Nemanau, kad verta save teršti neigiamomis emocijomis tokių egzotiškų egzempliorių, kaip minėti, sąskaita, tačiau kokiame bjauriame pasaulyje tenka gyventi, kai sieki kiekvieną apgauti, atkeršyti...Kitaip tariant, butų nuomos pasaulyje. Sėkmės ieškant būsto!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!