Gyvenant XXI a. sąlygomis, laiko ir vietos sąvokos kinta taip, kad bendrauti su artimais ir brangiais žmonėmis, o taip pat ir užmegzti pažintis dažnai tenka internetu. Dėkui tiems, kurie jį išrado ir sąlygoms, kurių dėka jis tapo prieinamas labai daugeliui. Tai - lyg asmeninis greitasis paštas ir vaizdinio telefono stotis.
Atsimenu, kai kadaise skambindavau klasiokėms dar iš telefono būdelės, įmesdama dvi tuometines kapeikas, arba vėliau neapsakomą džiaugsmą, kai naujuose namuose įvedė telefono liniją, jo aparatą paverčiant skambinėjimo įrankiu. Taip pat išliko atmintyje, kai kartą, būnant Maskvoje, reikėjo paskambinti namo, pasakyti, kad gyva, sveika, užėjau į vieną tarpmiestinių pasikalbėjimų stotį.
Tenykštės ryšių specialistės laikysena ir ori veido išraiška teigė ją besijaučiant vos ne visagale - argi ne asmeniškai ryšininkės sujungdavo linijas su tolimais, brangiais namais? Dar išlikę atmintyje, kai mane, dar pusiau paauglę, siuntė į Kauno Centrinį paštą, kad išsiųsčiau seneliui telegramą - pasveikinimą Juozinių proga. Kaip tada gavau pylos per nesupratingumą pasirinkusi ir bereikalingai permokėjusi už daug brangesnę „Žaibo“ telegramą... Laimei, dabar viskas daug paprasčiau, jeigu ne tobulai paprasta: nė neišėjus iš namų, paspaudi stebuklingą mygtuką ir žaibiškai prisijungi prie neapčiuopiamo, nors realaus žmonijos elektroninio tinklo.
Bet ar viskas taip paprasta ir nekalta? Kas čia gero arba blogo, o svarbiausia, kaip gi bendrauti internetu, kad visados būtų gera pačiam ir kitiems?
Amerikiečių autorė Phylis Cornwall knygoje „Internetinis etiketas ir savisauga“ („Online Etiquette and Safety“, 2011) gvildena moralinius ir etinius bendravimo internetu aspektus, pagrindžia mintį apie internetinio susirašinėjimo taisyklių egzistavimą, jų būtinumą ir abiem pusėm teigiamas pasekmes jų laikantis. Nors leidinys labiausiai skirtas jaunimui, jame kiekvienas gali rasti sau ką nors naujo arba tiesiog pasitikrinti, ar pats mąsto ir veikia savo bei kitų akyse teisingai. Gilios ir kartu paprastos knygos autorės mintys tinka ir Lietuvos jaunimui, kuris, kaip kiekvienoje valstybėje, yra jos žiedas ir ateitis, taip pat gerbiamiems tėveliams, siekiantiems savo vaikams sukurti laimingą ir pilnavertę vaikystę bei paauglystę.
Ar prisimintumėte tą patį pirmą kartą, kai Jus kas nors pasisodino prie kompiuterio ir paaiškino, kur spausti, ką jungti, taip žingsnis po žingsnio? Ar gerbiamas kompiuterių mokytojas Jums paminėjo be kita ko esant ir tam tikrų elgesio elektroninėje aplinkoje taisyklių?
Bendraujant internetu adresato, kuriam skirtos mintys, veidas rašant vien įsivaizduojamas, bet, priklausomai nuo pasirinktų temų ir tono, skaitant jis arba nušvis, arba apsiniauks. Todėl kažin ar dera, prisidengus kompiuteriu, išrėžti tai, ko tikriausiai niekad nepasakytum tiesiai į akis. Galbūt tik gyvenant šalia didelės ir prastos tarptautinės reputacijos kaimynės, lietuviams kartais gali kilti abejonių, ar tikrai esti tarpusavio savigarba ir ar savivalė ne visada ima viršų?
Nors šaukštas deguto statinę medaus sugadina, laimei, pasaulyje yra kitaip. Teisinėje visuomenėje, kur iš jos narių tikimasi atsakingumo keikviename žingsnyje ir nebaudžiamumo nėra, bet kokie tarpusavio santykiai vyksta pagal nusistovėjusias ir visuotinai pripažintas taisykles. Lietuvai, būnant pasaulio jūroje lašeliu, nors ir be galo svarbiu, o man-vieninteliu,-nori nenori tenka atsisukti i tuos, nuo kurių priklausė tokių ne visada rašytų taisyklių sudarymas, pagarbiai jų pasiklausyti ir pasigalvoti, kurion pusėn stotis-išvien su kūrėjais ar su tvarkos laužytojais?
Neseniai Lietuvoje teko susisiekti su keliais iškiliais spaudos ir gerbiamais valdžios atstovais. Aišku, kad bendraujant iš tolo ir tik internetu, daug nubyra ir kai kas vis tiek lieka tarp eilučių. Vis tik greitai supratau, kad mokėdamas lietuviškai, tūlas nebūtinai lengvai susišnekės su tėvynainiais, arba, vos ne kad lietuvių kalbos yra kelios - vienų, kurie dabar gali daug, ir kitų, kurie kol kas gali mažai.
Kartą „Msn“ žinių puslapyje akis sustojo ties straipsniu apie vieną amerikietį, kuris kartą darbe nusiuntė dalykinį elektroninio pašto laiškutį, parašytą vien didžiosiomis raidėmis. Pagal anglų kalbos stiliaus taisykles didžiosiomis raidėmis parašytas žodis reiškia jo ištarimą itin pabrėžiant, vos ne rėkiant, tad toks tonas, tvarkant darbinius reikalus, Amerikoje visiškai neįsivaizduojamas.
Aukščiau minėto laiškučio autoriui neplanuotas akibrokštas kainavo jo atleidimą iš darbo. Skaitydama tėvynainių elektroninius laiškelius su pavieniais žodžiais arba ištisais sakiniais, parašytais didžiosiomis raidėmis, suprantu, kad taip turimomis priemonėmis norima atkreipti dėmesį. Bet gal geriau palikti pačiam eilučių skaitytojui teisę atsirinkti, kas jam labiausiai svarbu? Ir tik atsargiai, kad didžiųjų raidžių nepadaugintumėte, susirašinėjant angliškai, nes jų kalbos ir bendravimo stiliaus taisyklės dažnai skiriasi nuo lietuviškųjų.
Vis tik stulbina, kaip Lietuvoje postus užimantieji kartais daug sau leidžia, rašydami iš darbo vietos atvirai familiariai arba net užgaulokai, žinodami, kad esi už Atlanto ir tikriausiai niekados neteks susitikus gatvėje pasižiūrėti vieni kitiems į akis. Tikrai šokiravo, kai vienas žinomas specialybinis žurnalas nušvilpė tekstą juos sudominusia tema ir vėliau net pati redaktorė visai nebeatrašė.
Užkliuvo atsakomybės stoka, susidūrus su kai kuriais spaudos ir valdžios atstovais, kurių tiesioginė pareiga - nuolat kurti gerą Lietuvos vardą ir jį garsinti. Gėda skaityti tokius elektroninio pašto laiškučius, kurių apačioje paliktas kolegų arba žemesnių pavaldinių tarpusavio susirašinėjimas, kai pagrindinis adresatas minimas nevisad mandagiai arba netikėtai patenki lyg už uždarų durų, kur girdisi vidaus tarpusavio pasišnibždėjimas.
Žmonių tarpusavio santykių prasme pasaulyje nelabai yra kas naujo, nebent kad Europos geografiniame centre dar yra karaliukų, kurie lyg kokioje besivystančioje mažateisių šalyje skuba pasinaudoti savo galiomis žinodami, kad tas pats ąsotis nešioja vandenį tik iki laiko. Nejučiomis pagalvoji, ar vėliau jiems nebus gėda panašiai kaip tiems, kurie Lietuvos nelaisvės laikais tarnavo okupantams ir tyliai vykdė savo pačių tautos genocidą? Jeigu lietuviai nepamiršo esantys indo-europiečiai, bent jau dėl lietuvių kalbos kilmės, tai tikiu, kad, palyginę įvairią tautos patirtį, tęs tik teigiamą. Juk gėris toks gajus!
Vis tik po ilgos pertraukos elektroniniu laiškučiu, trumpam parskridus į Lietuvą, tikiesi ir prašai vieno - tik tarpusavio pagarbos, ieškant atsakymo į užduotą klausimą arba iš tolo tvarkant būtinus reikalus. Šviesi asmenybė, kunigas Saulaitis, knygoje - pokalbyje su juo „Esame vieni dėl kitų“ teisingai pastebi, kad amerikiečiai dėkoja už tai, kad padėkojai. Tikrai, kiekvienas gero tono elektroninio pašto laiškelis kaip taisyklė pasibaigia žodžiu „ačiū“ - už tai, kad perskaitėte, skyrėte dėmesio ir laiko, o juk vietoje to galėjote pasirinkti ir kitką, kad ir pažiūrėti pro langą. Tad, ačiū, kad dabar „mane“ skaitote.
Grįžtant prie amerikiečių autorės Ph. Cornwall knygos minčių, sunku nesutikti su tuo, kad elektroninė aplinka - tai asmeninių minčių publikavimo ir apsikeitimo jomis vieta, kartais prilygstanti dienoraščiui, ir kad jų autorius įsipareigoja jomis neužgauti skaitytojo, arba eibės jų, labiau, atvirkščiai, siekia su visais pasidalinti kuo nors geru ir gražiu.
Taip pat rašiusysis prisiima atsakomybę, platindamas tik tokias mintis, kurios yra patikrintos ir patikrinamos, neskleisdamas gandų arba, lietuviškai tariant, pletkų apie draugus, pažįstamus, gimines arba bendradarbius. Tai - nerašytos ir visų šalių kultūringų žmonių pripažįstamos internetinio mandagumo taisyklės. Ar akiplėšų ir įvairaus plauko nusižengėlių pasaulyje nėra mažuma?
Toliau minėta autorė aprašo internete skelbiamų nuotraukų arba vaizdo įrašų jėgą - kuriančią arba ardančią, bei pataria viešai dalintis tik privatumo nepažeidžiančia medžiaga, taip pat tik iš anksto atsiklausus savininko ir gavus sutikimą platinimui. Ir tai - ne vaikiška, o labai rimta, nes ne vien didžiųjų internetinių kompanijų vadovai prisiima atsakomybę siekdami, kad jų profesionalus darbas žmonėse sėtų ne destrukciją, o darną.
Plačios pasaulio pažangių žmonių visuomenės atstovai nenuilstamai byloja ir veikia ta linkme, kad bet koks įžūlus arba dvasiškai žeidžiantis internetinis elgesio šaltinis būtų įvardintas, išaiškintas ir izoliuotas, lyg išmestas už borto. Tai ypač svarbu, prisimenant vaikus ir jaunimą, juos auginančius ir auklėjančius tėvelius bei mokytojus, kurių prašoma nedelsiant pranešti apie jų atžalų ramybės drumstėją internetu: raštiško įrodymo neištrinti, pranešti tinklapio savininkams ir, pvz., Amerikoje - teisėsaugai, nes bet kokio plauko terorizavimas laikomas nusikaltimu.
Verta prisiminti, kad kiekvienas asmeninis arba įstaigose naudojamas kompiuteris yra prijungtas prie pasaulinio internetinio tinklo, yra su vadinamuoju IP („International Protocol“) adresu, numeriu, pagal kurį galima atsekti jo vartotoją. Galbūt vargo mačiusioje Lietuvoje dėl ekonominio netapatumo ir čia dar gali pasitaikyti lankstumo, bandymų piratauti. Vis tik tėvynė yra Europos Sąjungos ir tuo pačiu viso kito likusio civilizuoto pasaulio dalimi, todėl klausimas yra ne, ar iš viso, o kada internetinės aplinkos taisyklės visiškai ir galutinai įsigalios ir Lietuvoje.
Galbūt čia būtų pravartu pasisemti teigiamos patirties iš amerikiečių mokyklų, kuriose nuo pradinių klasių mokiniams bibliotekininkės rengia savaitines pamokas ir jų metu moko tinkamo internetinio susirašinėjimo, priimtinų asmeninių minčių pateikimo formos, taip pat efektyvių žinių paieškos internete būdų bei apibrėžia tinklapių patikimumo kriterijus. Vaikams išaiškinama, kad, įsteigiant bet kokias elektronines sąskaitas, niekados negalima įvesti savo tikrų asmeninių duomenų - vardo, pavardės, gimimo datos ir kitko, primenant kad pasaulyje yra ne vien „Raudonkepuraičių“, bet ir „vilkų“.
Privatumą išreiškiančios žinios pateikiamos tik suaugusiesiems tvarkant grynai piniginius reikalus ir tik su tomis įstaigomis, kurios įstatymo galia garantuoja tokių gyvybinių duomenų saugojimą-jeigu Jūs neįsivaizduojate, ką su jais galima suveikti, tai nereiškia, kad kiti taip pat ne. Be kita ko mokiniams nuolat primenama būtinybė perskaityti vadinamąjį privatumą ginančius tinklapio savininkų įsipareigojimus („Privacy Policy“) prieš bet kokį sutikimą juo naudotis. Matyt, kad ne be pagrindo minima, kad kai kurie tinklapiai skirti ne jaunesniems nei trylikamečiams, arba tėvelių sutikimas - patvirtinimas elektroniniu paštu iškeliamas kaip privaloma sąlyga. Patikimiausiais ir teisingiausių žinių šaltiniais mokiniams rekomenduojamos specialistų ruošiamos ir nuolat tobulinamos internetinės enciklopedijos bei atskiros duomenų bazės, taip pat vaikams skirtos informacijos paieškos sistemos.
Knyga „Online Etiquette and Safety“ baigiama apibendrinimu, kad šiais laikais gyvenimas be interneto, kaip susisiekimo su tolimais adresatais arba kaip kasdieninio žinių šaltinio, nebeįsivaizduojamas ir, kuriuo reikia teisingai naudotis bei apsisaugoti nuo nepageidaujamų įsibrovėlių į savo minčių arba ir į materialųjį pasaulį.
Kažin, ar elektroninio pašto bei nardymo beribiame pasaulio internetinių žinių vandenyne galimybės gali būti iki galo suprastos ir įvertintos kaip tų žuvų neaprėpiamose jūrose - kiek jų iš viso, kurias meškerioti, o kurios ir patį žvejį sugaus. Aišku viena - kad turėti elektroninio pašto dėžutę yra patogu ir pravartu. Juolab liūdna, nesulaukus atsakymo iš brangių žmonių, kuriuos raštu iš toli sveikini jų asmeninių arba kalendorinių švenčių proga. O juk čia - ne tarybinis paštas, kai laiškai pakeliui dingdavo lyg be žinios, ypač siųsti į užsienį. Pagaliau kada nors išsiaiškini, kad žmonės tiek tylėjo, jausdami neturį rašytojo gyslelės arba neturėdami jokių ypatingų, neeilinių naujienų apie save, vietoje lakoniško „Sveikas gyvas, vėliau atrašysiu išsamiau“. Dar kiti dejuoja, kad reguliarus elektroninio pašto tikrinimas jiems - jungas, sąlygų primesta nemaloni pareiga. Nejučiom prisimenu šeštoje klasėje mokykloje populiarų, deja, gan gruboką, bet tinkantį posakį: „Kam man šaldytuvas, jeigu aš nerūkau?“.
Tad tepakyla ranka visad brūkštelėti kelis mandagius žodelius siuntėjui, kokiu reikalu besikreiptų, nes pagarbus bendravimas, moderniais laikais taip pat ir internetu, yra viena didžiausių žmonių vertybių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašiusiosios nuomonė!