Apie lūkesčius: nepasiduokim, stebinkim ir būkim netikėti (II)

 (3)
Esame akimirkos tironijoje - tapome ne tik efektyvesni (= daugiau nuveikiame per laiko vienetą), bet ir greito efekto, greito maisto, greitos informacijos (interneto greičio, žiū, vis neužtenka), greito sekso, ir žinoma, greito medicinos poveikio visuomene - net vaistai į nosį šiandien konkuruoja nebe pakuote, net ne kaina, o veikimo greičiu. Ką jau bekalbėti apie antibiotikų kultą - niekas nebenori laukti, kol net ir nedidelė infekcija bus įveikta savaime.
© Shutterstock nuotr.

Todėl medicina ir vaistais net nesąmoningai pasitikime akivaizdžiai daugiau, nei, tarkim, barbariškais viduramžiais barzdaskučių gydyti ligoniai ar industrinės revoliucijos laikais džiovą sanatorijose „marinę“ pacientai. Antra vertus, „gydytojo“ ar jo atliekamų veiksmų bei vaistų keliami lūkesčiai visada turėjo galią, net ir tada - štai pirmasis JAV prezidentas George Washington‘as, ir visa jo šeimyna svaigo nuo Elishos Perkins patentuotų magnetinių lazdelių, pirmojo masiškai pardavinėto placebo, meiliai vadintų „Perkins‘o traktoriais“.

Ponas Perkins‘as bent dvidešimt minučių pamakaluodavo savo metaliniais pagaliukais – traktoriais – sunegalavusiam pacientui prieš nosį, jei reikėdavo, ir virš pilvo, ir žiū, pagerėjimas netrukdavo: skausmai dingdavo, žaizdos užsitraukdavo, negalavimai išnykdavo. Magnetinių lazdelių manija buvo apėmusi ne tik Ameriką, bet ir Europą - Perkins‘as gyrėsi išgydęs daugiau nei 5000 pacientų, ir tai viešai vis patvirtindavo aštuoni medicinos profesoriai, keturiasdešimt licenzijuotų gydytojų bei trisdešimt šventikų. Perkins‘o „traktorius“ teigiamai įvertino net iškilioji Danijos Mokslų akademija, o Londone buvo įkurtos Perkinsono gydyklos, kurias globojo pats Lordas Rivers.

Elisha Perkins‘as, įkvėptas traktorių sėkmės, išrado ir itin veiksmingą, jo manymu, antiseptiką, kuriuo pirmiausia nutarė gelbėti geltonosios karštinės užpultus niujorkiečius, tačiau tik atvykęs į misiją, netrukus užsikrėtė pats, taip netikėtai ir numirė, nespėjęs įsitikinti savo naujosios priemonės veiksmingumu. Šiandien, net nesusimąstydami, medicinos veiksmingumu dažniausiai tikime beatodairiškai, lygiai taip, kaip mokslo pažanga ar ekonomikos augimu. Tuo tarpu mokslas visada yra veikiamas subjektyvių kiekvieno tyrėjo lūkesčių: sisteminės tyrimų peržiūros, meta-analizė vis dar yra prabanga, tad nenuostabu, jog tyrimų duomenys gali šokti pagal gudraus jos interpretuotojo dūdelę, arba būti tiesiog „sužvejojami“ duomenų jūrose.

Lūkesčių neatitinkantys tyrimai gali būti nutraukiami, visai nebūtina juos paskelbti. Gali būti mažinama tyrimų aprėptis, arba priešingai – ji didinama, arba išskiriama taip, kad atspindėtų statistiškai svarbius duomenys. Keičiami kintamieji ir tiriamieji, pagal rezultatus gali būti keičiamas ir pats tyrimas, o elementarus statistinis triukšmas mikliai traktuojamas kaip logiškas tyrimų rezultatas. Niekam ne paslaptis, kad farmacijos pramonė, sąmoningai ar ne, irgi „masažuoja“ klinikinių tyrimų rezultatus, autoritetinguose leidiniuose skelbia apie pavykusių tyrimų ataskaitas, tačiau vengia paskelbti apie nepavykusius, režisuoja savo vaistų tyrimus taip, kad jie turėtų pranašumą prieš konkurentų vaistus.

Būna atvejų, kad tyrimuose naujasis vaistais „laimi“ prieš placebą, tačiau nebeskelbiama, jog naujojo vaisto poveikis nusileidžia jau rinkoje esančiam vaistui.  Ką bekalbėti apie pacientus, jei ir gydytojus nuolat, metodiškai veikia farmacijos pramonė: be ištaigingų konferencijų ir kelionių, dauguma gydytojų kasdien atakuojami vis naujesne informacija apie tam tikrus vaistus, siekiant, kad būtent jie būtų skiriami dažniau. Tai milžiniškas verslas, tad nenuostabu, jog  lūkesčiai produktams čia kuriami itin profesionaliai.

Pasitikėjimas medicina, žinoma, yra mums nuosekliai įdiegtas - lygiai taip, kaip sėkmingai sukurti kiti visuomenės lūkesčiai, įpročiai, papročiai, normos ar nuostatos. IT revoliucijos pradžioje pagalbos linijos operatoriumi dirbęs pažįstamas pasakodavo apie kurioziškiausius kompiuteriais pradėjusių naudotis žmonių lūkesčius: būdavo tokių, kurie tikėjo, kad kompiuterio pelė valdoma koja, būdavo net tokių, kurie, paprašyti nukopijuoti „flopiką“, kaip mat atnešdavo kopijavimo aparatu atliktą disko kopiją popieriuje. Vienas veikėjas, paprašytas tekštelti per klaviatūrą („hit the keybord“), taip ir padarė, ją sudaužydamas. Pagyvenusi pensininkė, paklausta, ar turi atvertusi „Windows“ (liet. langai), atsakė, kad naudojasi oro kondicionieriumi.

Šiandien lūkesčiai asmeniniams kompiuteriams vėl kitokie, nes šie, it kokie dinozaurai, nyksta, evoliucinėje kovoje pralaimėdami mažesniems įrenginiams debesijoje. Tuo tarpu lūkesčiai medicinai išaugo - mums įspūdį daro ne tik medikų autoritetas, išsilavinimo lygis, medicinos technologijų ir  farmacijos pramonės pažanga, bet ir sveikatos industrijos mastas. Nenuostabu, kad sekso revoliucijos pradžia vakaruose sutapo su antibiotikų įsigalėjimu - visuomenės lūkesčiai, net elgesio normos kardinaliai pasikeitė, jaunimui suvokus, kad venerinės ligos nebėra tokios pavojingos.

O kokį milžinišką įspūdį ir lūkesčius pacientams kuria medicinos paslaugų kainos, įrangos gausa bei sudėtingumas? Štai JAV net paprasčiausia kardiograma gali kainuoti šimtus dolerių, tad dažnai gali pasijausti netikėtai sveikstantis, vien ją patyręs. Antra vertus, kuris gydytojas šiandien skirs gerą pusvalandį pacientui apžiūrėti, pakalbinti ir elementariai padrąsinti? Neefektyvu. Kompiuterizuota ir visaip susieta medicinos įranga, jei tik gerai prižiūrima, niekad nepavargsta, zvimbia sau sudėtingiausi aparatai, dūzgia centrifugos laboratorijose- va čia tai produktyvumas.

Paradoksalu, bet būtent ši tylaus pasitikėjimo medicina jūra iškelia ir „alternatyviųjų“ terapijų lūkesčius į naują lygį - tiek daug žmonių tiki, kad jiems padės ir magnetinės apyrankės, ir įmantriausi užkalbėjimai, valymai, būrimai, horoskopai, sapnų išaiškinimai,  čakrų atvėrimai bei užvėrimai, piramidės ar gydymai sutelkta energija. Ir homeopatija dar niekad nebuvo tokia efektyvi.

Apie lūkesčius: nepasiduokim, stebinkim ir būkim netikėti (II)
© Shutterstock nuotr.

Turbūt todėl ir placebas, kaip universali lūkesčių medicinai išraiška, tampa vis rimtesniu iššūkiu visagalei ir kažkada už prekybą nafta pelningesne buvusiai farmacijos pramonei. Štai farmacijos milžinui „Merck“ niekaip nepavyko nurungti placebo net su tiek vilčių teikusiu antidepresantu „MK-869“. Kitas garsus antidepresantas vienintelio tyrimo metu pademonstravo kiek geresnį, nei placebo veikimą 254 pacientams, tuo tarpu apie 6 kitus bandymus su daugiau nei dviem tūkstančiais pacientų, kuriuose antidepresantas pasirodė visiškai neefektyvus, gamintojas tiesiog nepaskelbė. (sisteminė vaisto bandymų apžvalga leidžia teigti, kad šis vaistas ne tik neefektyvus, bet netgi potencialiai pavojingas). Dar vienas naujas vaistas šizofrenijai kontroliuoti buvo net dvigubai mažiau efektyvus, nei neveiksni placebo tabletė, susimovė ir 2009 m. tirtas kitas šios kompanijos vaistas , o kompanija neįveikė placebo su kitu daug žadėjusiu antidepresantu.

Vien JAV per penkerius metus nuo 2001-jų iki 2006-jų, rašo Steve Silberman iš „WIRED“, „naujų farmacijos produktų skaičius, kuriuos liautasi vystyti po II fazės klinikinių bandymų prieš placebo, išaugo 20-čia nuošimčių. Sudėtingesnių III fazės bandymų neišlaikiusių vaistų skaičius išaugo net 11 procentų, dauguma jų - dėl netikėtai prastų rodiklių prieš placebą. Nepaisant to, kad farmacijos pramonė investuoja rekordines sumas į vaistų tyrimus ir vystymą, JAV Maisto ir Vaistų Tarnyba (FDA) patvirtino tik 19 visiškai naujų vaistų 2007-aisias- mažiausiai nuo 1983 m., ir tesugebėjo patvirtinti 24 naujus preparatus 2008-aisias. Daugiau nei pusė visų vaistų, dalyvaujančių paskutiniuose klinikinių tyrimų etapuose, neįveikia placebo“.

Yra tyrėjų, abejojančių, ar tokie garsūs antidepresantai, kaip, pavyzdžiui, „Prozac“, kurį jau ketvirtį amžiaus visame pasaulyje „išpažįsta“ daugiau nei 40 milijonų pacientų, šiandien išlaikytų akistatą su placebu. Teko matyti, kad viena išsami klinikinių antidepresantų tyrimų atskaita pastebi, kad placebo galia prieš antidepresantus dramatiškai „auga“ jau nuo 1980-jų, ir statistiškai svarbiu „poveikio dydžiu“ praktiškai padvigubėjo.

Tad jei iki šiol farmacijos pramonė placebo laikė tiesiog eiline kliūtimi, ar formalumu, kurį tekdavo įveikti klinikinių tyrimų metu, dabar požiūris keičiasi - placebas tapo aktyvaus tyrimo objektu, suvokta, kad šis fenomenas pasireiškia daugybe būdų, ir šiandien yra svarbus neuromokslo tyrimo objektas.

Tapo akivaizdu, kad klinikiniuose vaistų efektyvumo tyrimuose verta atsižvelgti ir į tuos faktorius, kurie iki šiol buvo tik placebo veikimo prerogatyva- tiriamųjų lūkesčius, nerimą, emocinę būseną, jų įpročius, naujų įpročių formavimo mechanizmus, „gruntavimą“, socialines įtakas, kognityvinius sugebėjimus ir t.t. Kaip kitaip įveiksi vis stiprėjantį placebo? Tik jį pažinęs.

Placebo negalia

„Aš šiame pasaulyje nesu tam, kad pateisinčiau tavo lūkesčius, ir tu šiame pasaulyje esi ne tam, kad pateisintum mano“, - sakė Bruce Lee. Tačiau ką gi čia pažinti? Netikėtai gali kilti ir kitas klausimas- kam stengtis placebą „įveikti“, jei šis veikia, ir visai neblogai? Teoriškai placebas negali turėti poveikio - tai yra inertiška, neaktyvi, neutrali medžiaga, nesukelianti jokio poveikio tiriamajam. Sakydami, kad placebas „veikia“, fantazuojame. Lygiai taip veikia krakmolas, žiupsnelis pieno miltelių ar oras kambaryje. Jau minėto Elisha Perkins stebuklingųjų „traktorių“ efektas subliuško tada, kai buvo pastebėta, jog šie metalo strypeliai, kad ir kaip energingai juos bemakaluotumi, visiškai neveikia nei naminių, nei kitų sunegalavusių gyvūnų, tad didžiausiais skeptikais tapo nuvilti tų laikų veterinarai.

Placebo tėra lūkesčių išraiška. O mūsų lūkesčiai, žinia, nepaprastai galingi, tačiau iki šiol mokslo būdavo dažniausiai ignoruojami, nes yra sunkiai tiriami - visada subjektyvūs ir retai nuspėjami. Hipnozė, turbūt tobuliausias lūkesčių valdymo bei kūrimo būdas, iki šiol buvo laikoma vos ne ezoteriniu menu, ir tik šiandien tampa itin svarbiu tyrimų objektu. Faktas: nėra lūkesčių - nėra ir placebo efekto, tėra neveikli balta, mėlyna ar raudona ar dar kokia tabletė. Antra vertus, viskas daug sudėtingiau, nes net nesuvokti, nesąmoningi lūkesčiai veikia. Jau minėtas dr. Fabricio Benedetti eksperimentavo su sportininkais, reguliariai jiems duodamas stimuliantų, o prieš pat varžybas pakišdamas placebo - kad niekas nieko neįtartų. Ir ką? Rezultatai rodė, kad sportininkams placebas ir tokiu atveju ne mažiau veiksmingas.

Neveikia ir baltas gydytojo chalatas - tai tik rūbas, geriausiu atveju patogus simbolinis - ritualinis apdaras, suponuojantis tvarką, švarą ir medicinos galias, tačiau va, juo apsirengęs žmogus staiga kitaip veikia ir kitus, ir save. Vieno tyrimu metu studentai, apvilkti medikų chalatais, kokybiškai geriau ėmė bendrauti su „pacientais“- tapo dėmesingesni, atidesni, ir labiau empatiški, nei tie, kurie baltų chalatų nebuvo apsivilkę.

Klasikiniame jaunojo Stanley Milgram‘o socialiniame eksperimente baltu mediko chalatu apvilktam eksperimento moderatoriui tereikėjo sakyti vieną vienintelę frazę: „tęskite eksperimentą“, ir sumišę dalyviai paklusniai siekdavo įjungti vis aukštesnę, net gyvybei pavojingą elektros įtampą kitiems tiriamiesiems nukrėsti, jei tik šie neteisingai atsakydavo į jiems užduodamus klausimus. Suvokimas yra projekcija.

Apie lūkesčius: nepasiduokim, stebinkim ir būkim netikėti (II)
© Shutterstock nuotr.

Lūkesčių projekcija

Jei, priešingai nei avinai, asilai ar triušiai, kurių placebo neveikia (išskyrus nesąmoningai ir Pavloviškai jiems kuriamus sąlyginius refleksus), ko nors tikimės iš paprasčiausios tabletės - voila, tikimybė, jog šie lūkesčiai materializuosis, didėja. Jei tokiam tikėjimui sudaromos dar geresnės sąlygos - tabletė paduodama medicinos klinikoje, ją įteikia „tikintis“ gydytojas, pasakoja apie galimą teigiamą ir, žinoma, šalutinį poveikį ir t.t. - lūkesčiai dar labiau stiprėja, poveikis - irgi.

Ir net jei gydytojai nenori meluoti pacientams, paskirdami placebo (nors tyrimai rodo, kad visų šalių medikai linkę tai rečiau ar dažniau daryti), traktuodami mediciną ne tik kaip mokslą, bet ir kaip meną, ypač poveikio meną, galime išmokyti gydytojus daryti tai užtikrintai, etiškai ir profesionaliai. Kaip?

Paprastai. Jei, tarkime, tyrimai rodo, kad placebas tam tikrų susirgimų atvejais yra itin efektyvus, gydytojas gali drąsiai pacientui pareikšti, jog „šios tabletės jūsų susirgimo atveju daugiau nei 50 proc. atvejų lemia greitą ir akivaizdų pagerėjimą“. Nemeluos. O gydančius lūkesčius sukurs.

Lūkesčiai lemia ne tik tai, kaip reaguosime į placebą, ar „rimtą“ gydymą. Net mūsų gyvenimo trukmę tiesiogiai veikia tai, kaip – teigiamai ar neigiamai – vertiname savo sveikatos būklę. Hipochondrikai savo dramatiškų išgyvenimų kupinus gyvenimus gyvena trumpiau - klasikiniame Kaplan and Camacho tyrime (1983 m.) veik 7000 pacientų papasakojo, kaip vertina savo sveikatos būklę. Pasirodo, šis subjektyvus įvertinimas leidžia geriau nuspėti, kiek jiems liko gyventi, nei objektyvus jų sveikatos būklės tyrimas. Kitame bandyme (Idler and Kasl, 1991) pagyvenę žmonės, apibūdinę savo sveikatą kaip „prastą“, per tą patį laikotarpį mirdavo šešis kartus dažniau nei tie, kurie manė, jog yra puikios sveikatos - vėl gi, visiškai nepriklausomai nuo to, kaip gydytojai įvertindavo objektyvią jų sveikatos būklę.

Akivaizdu, jog tokius ar kitokius išgyvenimo lūkesčius nemokamai kuriame ir sau, ir kitiems, pavyzdžiui, geranoriškai pastebėję, jog bendradarbis atrodo „nekaip“, ir jo paklausę - „ar kas atsitiko? Tu atrodai prastai“. Jei prie jūsų konsiliumo prisijungs dar keli kolegos, „nekaip“ jums pasirodžiusį bendradarbį, gali būti, pastūmėsite į kapus, ypač jei savo pastebėjimais dalinsitės metodiškai ir dažnai.

Antra vertus, taip pat lengva kurti kitokius- motyvuojančius- lūkesčius ir sau, ir aplinkiniams. Psichologė Ellen Langer ir jos kolegė studentė Alia Crum iš Harvardo psichologijos departamento taip ir padarė- į savo tyrimą pasikvietę 84 viešbučių kambarines, jas suskirstė į dvi grupes. Ištyrę visų kambarinių svorį, riebalų procentą kūne, kūno masės indeksą, liemens/ klubų santykį ir pamatavę kraujo spaudimą, pirmajai grupei surengė valandos trukmės paskaitą, kurioje paaiškino, kad naujiena gera: kasdien dirbdamos savo darbą - tvarkydamos kambarius, klodamos lovas ir t.t. - kambarinės jau gerokai viršija rekomenduojamas fizinio aktyvumo normas. Kiekviena gerąją naujieną išgirdusi klausytoja gavo ir spaudinius anglų ir ispanų kalba, populiariai paaiškinančius, kiek kalorijų sunaudos klodama lovas, ar siurbdama kilimus, o viešbutyje irgi buvo iškabintos iškalbingos diagramos, patvirtinančios kambarinėms, kad jos sportuoja darbo metu.

Antroji grupė nei paskaitos, nei kokių nors rekomendacijų nesulaukė. Nors abiejų grupių fizinis aktyvumas (= darbo krūvis) nepasikeitė, pirmoji grupė susikūrė akivaizdžiai kitokius lūkesčius: savo kasdieninį darbą kambarinės nuo šiol laikė adekvačiu fiziniu aktyvumu. Po mėnesio,  išmatavus kambarinių kūno masės indeksus ir t.t., paaiškėjo, kad lūkesčiai veikia puikiai: pirmosios grupės kambarinės svariai pagerino visus matuotus rodiklius - tapo lieknesnės, numetė vidutiniškai po kilogramą svorio, pažemėjo tiek sistolinis, tiek diastolinis jų kraujospūdis, pagerėjo liemens/ klubų santykis ir sumažėjo kūno riebalų procentas.

Kitą įspūdingą tyrimą atliko amerikiečių fiziologas dr. Guang Yue, iš Cleveland Clinic Foundation - 10 jo tiriamų 20-35 m. vaikinų mankštino tik vieną savo bicepsą, ir tik mintimis- 5 dienas per savaitę nustatytu laiku įsivaizduodami, kad sunkiai dirba būtent ta ranka. Norėdamas įsitikinti, kad raumenys realiai neįtempiami, dr. Guang Yeu sekė ir kiekvieno tiriamojo motorinių neuronų veiklą, lygiai taip sekdamas ir atitinkamų smegenų sričių būsenas. Ir ką gi? Jau po dviejų savaičių „pratybų mintimis“, tiriamųjų bicepsų galia ir apimtis išaugo 13,5 proc., ir šis teigiamas pokytis išliko dar tris mėnesius po tyrimo pabaigos. Tiriamieji, kurie nedalyvavo „pratybų mintimis“ sesijose, jokio bicepso padidėjimo nepasiekė. O tie tiriamieji, kurie realiai mankštino bicepsus sporto salėje, per tą patį laiką pasiekė dvigubai geresnių rezultatų, tačiau žinia- jie prakaitavo iš tikrųjų.

Išvados?

„Kartais žmonės staiga suvokia, kad jie neturi patirti pasaulio taip, kaip jie yra išmokyti patirti“, ― teigė Alan Keightley. Išvados ne tiek svarbios. Svarbu, ką jos pakeis: ar imsime gyventi kitais, naujais lūkesčiais, ar vargsime su nebūtinai vertingais senaisiais. Ar galime ir ar mokame tinkamus lūkesčius apskritai susikurti, ar dažniausiai tik tenkinamės mums kitų sukurtais? Ar mokame sutelkti dėmesį į tai, ko siekiame, ir kodėl, iš tikrųjų, siekiame, ko taip siekiame?

Svarbu. Esame lūkesčių nešėjai, plačiausia prasme. Kiekvienas mūsų žodis, net kiekviena mintis jau savaime yra išreikštas lūkestis. Informacija, prašymas ir pranešimas apie save bei santykį. Su kitais. Todėl sąmoningai ir dar daugiau nesąmoningai nešame tiek savo, tiek mūsų protėvių lūkesčius. Tautos lūkesčius ir Europos Sąjungos lūkesčius. Ir nykstančių, ir klestinčių tautų lūkesčius, visos planetos lūkesčius. Net visatos lūkesčius - jauti?

Tik dažnai vis dar vadovaujamės archajiškais, siaurais, konfliktuojančiais protėvių lūkesčiais, nors postmodernistinis pasaulis jau seniai tikisi iš mūsų kažko kito. Gyvename lūkesčių ekonomikoje, naudojame lūkesčiais grįstas finansų priemones, gydomės lūkesčiais grindžiama medicina, esame lūkesčiais grindžiamoje politinėje sistemoje, ir nuolat turime pateisinti įvairiausius draugų, artimųjų, vaikų, tėvų ir net nepažįstamų žmonių mums keliamus lūkesčius, ir lygiai taip nuolat kažko tikimės iš kitų.

Tad koks geriausias lūkestis lūkesčiams? Netikėtas. Nassim‘as Talebas, toks šaunus ir autoritetingas rizikos tyrėjas, mėgstantis pašiepti dažnai nepagrįstus ekonomistų bei investuotojų lūkesčius (ką suprantame pasaulyje, kurio nesuprantame?), savo auditorijai kartą leptelėjo: „Jūs ir esate Juodosios Gulbės“. Būtent: kaip dažnai pamirštame, kad esame visiškai nenuspėjami ir neprognozuojami. Gal tik kartą gyvenime, o gal kasdien galime nustebinti patys save, būti netikėtai kiti, jokiems lūkesčiams nepasiduodantys, čia ir dabar. Toks ir yra didis lūkestis lūkesčiams. Kaip placebas. Tik dar stipresnis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Po mokytojos pasisakymų Telšiuose rėžė, ką galvoja: žinau, iš kur ta neapykanta (117)

Štai ir dar vienas skandalas, suskaldęs Lietuvą. Telšiuose tikybos mokytoja pasakojo apie gėjus-hanibalus, vadino juos pedofilais ir prievartautojais. Dar dėjo kūjį su pjautuvu ant LGBT vėliavos.

Nenoriu nieko pažeminti – uždirbančio mažiau nei 900 eurų nepažįstu (741)

Vis užsuku paskaityti straipsnių ir komentarų apie pinigus... Rašydamas ši straipsnį nenorėčiau kažko įžeisti ar pažeminti. Man 25-eri metai, dirbu samdomą darbą, ne pagal studijuotą specialybę (inžinerija), į rankas gaunu 1500 eurų.

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (434)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Pavaduotojos skambutis perpildė kantrybės taurę: kaip pavadinti tokį elgesį? (128)

Paskutinius metus mokausi mokykloje ir esu mačiusi daug neteisybės, mokytojų, kurie nekreipia dėmesio į mokinius, bet šiandien rašyti mane paskatino pavaduotojos išpuolis prieš man patį brangiausią žmogų – mamą.

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (25)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...