Apie lietuvių vairavimo ypatumus: saugos diržo nesega, nes rankos už jį stipresnės

 (20)
Prieš kurį laiką atsirado rubrika „Kelių chuliganai“ ar „Kelių gaideliai“. Šiaip tikrai puiki idėja. Tai verčia susimąstyti ir apgalvoti, kad pažeidimas gali būti užfiksuotas ir išpublikuotas. Bet... Man netrukus sukaks 36 metai, aš turiu mylinčią žmoną ir dukrytę. Kodėl aš tai sakau? Apie tai - vėliau.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Trumpai apie save... Dirbęs kelių policijoje apie 10 metų - tiek Vilniaus mieste, tiek respublikinėje kelių policijoje (šios įstaigos kelis kartus keitė pavadinimus, bet tai esmės nekeičia). Per savo darbo praktiką esu matęs pakankamai, kad galėčiau vienaip ar kitaip komentuoti.

Šiuo metu gyvenu užsienyje, esu aplankęs daugybę šalių, turiu keturis skirtingų šalių vairuotojo pažymėjimus, kur reikia tiesiogiai „nuo nulio“ laikyti egzaminus norint gauti pažymėjimą. Vairuotojo pažymėjimą išsilaikiau Lietuvoje 16-os metų, kai tai leido įstatymai. Šiuo metu galiu vairuoti visas transporto priemones. Bet nesupraskit manęs klaidingai, aš nesiliaupsinu ir nesigiriu, tiesiog visa ši mano patirtis ir praktika pažvelgus į kai kuriuos mūsų tautiečius siaubingai gąsdina.

Pradėkime nuo jūsų rubrikos - vadinsiu ją „Kelių chuliganai“ („Baudos kvitas“ - DELFI): joje yra daugybė nuotraukomis ar video užfiksuotų pažeidimų, kuriuos jūs publikuojate, ir vairuotoją pavadinate chuliganu ar gaideliu. Kiekvienas grubus pažeidimas gali išprovokuoti sunkias pasekmes, bet tai, ką mes matome jums atsiųstoje medžiagoje, negali būti vertinama vienašališkai.

Yra labai paprasta išprovokuoti pažeidimą ir esant vaizdo fiksavimo kamerai užfiksuoti jį. Išprovokavimo būdų - daugybė. Mes matėme Klaipėdoje įvykusios nelaimės įraša, kaip pasakyčiau - pilną versiją - ir galėjome spėti, kad du automobiliai tiesiog nekaltai tarpusavyje lenktyniavo, dėl ko vienas iš jų tapo nevaldomas ir trenkėsi į namo sieną. Tame reportaže visi suskubome vienaip ar kitaip kaltinti abu vairuotojus, ieškodami ryšio. Tačiau jei mes būtume matę tik dalį to video, mums nekiltų minčių apie įvykio eigą, žinoma, tai bandytų nustatyti tyrėjai, tačiau realybė tokia. Mes, skaitytojai, tikime tuo, kas mums „paduota“ į eterį. Tuo noriu pasakyti, kad negalime vertinti pagal ištraukos turinį, kas ten nutiko... Bet vėlgi, aš norėjau parašyti ne apie tai.

Mane gąsdina keli dalykai - tai, kad nemažai mūsų tautiečių, ypatingai vyresnio amžiaus, apskritai nesuvokia elementarių automobilyje sukurtų saugumo elementų. Parašysiu porą pavyzdžių... Viename Lietuvos kaime matau - pagyvenęs vyras žvyruotu keliu automobiliu „Audi 80“ veža kokių 8-10 metų vaiką, kaip numanau - anūką, kurį yra pasisodinęs tarp savęs ir vairo, maža to - be saugos diržo. Taip atsitiko, kad minėtą vairuotoją aš vėliau sutikau prie parduotuvės ir nepraleidau progos pakalbinti. Jo atsakymas mane šokiravo: „Sūnau, mano rankos stipresnės už bet kokį saugos diržą“.

Automobilių gamintojai išleidžia milijonus eurų diegdami naujausias saugumo technologijas, o piliečio atsakymas toks šokiruojantis. Jis pats mažai suvokia, kad savo nemažu svoriu ta vargšą vaiką esant netgi labai nedideliam greičiui susidūrimo metu jis jį sutraiškys, jį neatstatomai sužalos. Nemaža mūsų tautiečių dalis netgi nežino arba nesupranta, kas yra kūdikio ar vaikiška kėdutė... Vieno mano artimo draugo tėvo atsakymas: „kėdute yra vaiko kankinimas, mamos ar močiutės rankose vaikas saugiausias“. Taip, sutinku, kai mama ar močiutė su vaiku rankose ne važiuojančiame automobilyje.

Yra daugybė pavyzdžių, bet norėjau aprašyti kelias iš jų. Tegu nepyksta tautiečiai, tačiau Vakarų Europoje to nemačiau, esu tai matęs Azijos šalyse, Afrikoje... Bet mes Europa. Ką aš tuo noriu pasakyti... O tai, kad mums paprasčiausiai trūksta švietimo (...).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (175)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (122)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (179)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.