Apie kitą eitynių barikadų pusę: ar tiek uždirbat, kad galit valstybei leisti išlaidauti?

 (97)
Nekalbėsiu apie visas žmonių teises į partnerystę ar daryti savo lovoje, ką nori, ir dėl to nebūti diskriminuojamam. Yra dar ir kitų priežasčių dėl ko, šaunu, kad šios eitynės įvyko. Ypač kas liečia kitą barikadų pusę, o ne seksualines mažumas.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Aš, asmeniškai, džiaugiuosi dėl šio „parado“ (nors jį stebėjau tik internetu), kad žinau, jog geresnėje valstybėje gyvename. Kad šauniai dirba policija, kad jau po truputį (nors ir su pareigūnų pagalba), galime bent jau tarp savęs neišsipjauti kaip Rusijoje. Tad pakalbėkime apie kitą barikadų pusę, ką šis renginys parodė dar ir be pačių eitynių iniciatorių pergalės.

Visų pirma, pakankamai aiškiai galima suskaičiuoti, kiek kainuoja žmonių netolerancija kitiems asmenims. Policija suskaičiavo, kad apsaugai reikėjo maždaug 182 500 litų. Tad „primetant“, kad maždaug viskas vyko gal kokias aštuonias valandas su pasiruošimais ir panašiai - tai mūsų visų netolerancija, kainuoja maždaug 380 litų per minutę. Ar nors vienas tiek uždirbat, kad galit valstybei leisti tiek išlaidaut? Nes saugojo juk ne „juos“, o labiau „nuo jūsų“. Pagalvokit, jei neturėtumėt tiek neapykantos dėl dalykų, kurie tiesiogiai jūsų išvis neliečia, kur galėtų keliauti tie pinigai. Daug kilnesniais tikslais.

Kita barikadų pusė aiškiai parodė, kad pats seksualinis šio reikalo aspektas labiau rūpi „normaliems“. Tiek atributikos,su antru galu, turbūt, net gėjų naktiniuose klubuose nepamatysi, kiek jų buvo apsikarstę visi tie, kas ten rodė savo pilietiškumą kiaušiniais, ožkomis ir pareigūnų įžeidinėjimais. Labai aiški situacija, tokia violetinėm spalvom dažyta, jog klyno klausimas pas mus labai opus ir jau iš esmės, man atrodo, kad visi ne už tradicinę šeimą, kaip deklaruoja, o tik kad tos netradicinės nebūtų. Arba jei tu ne su mumis, tu prieš mus? Pilietiška.

Nerealus pareigūnų profesionalumas. Tiek įžeidinėjimų, kiek jie atlaikė ir kokie santūrus išliko, pavydėtų net patys kantriausieji. Vat, būtent iš pareigūnų, reiktų pasimokyti tolerancijos ir santūrumo. Tikiu, kad daug iš jų irgi asmeniškai nepritarė tokioms eitynėms ar yra už tradicinės šeimos vertybes, bet laikėsi puikiai, nors jie vos ne su tom seksualinėm mažumom buvo sulyginti iš karto.

Zoninė, kalėjimo kultūra irgi dar niekur nedingo, ji dar kažkur giliai pasislėpusi ir kartas nuo karto išlenda veidai, tarsi ką tik iš Lukiškių, su tuo pačiu kalėjimo žargonu, besistengianti pamokyti visus tradicinių šeimos vertybių. Turbūt, jei nebūtų priežiūros institucijų, jie tuoj pat kumščiais ir prievarta iš tų neagresyvių asmenų tiesiog viešai darytų „gaidžius“. Čia šiek tiek autoironijos perkandot, tikiuosi?

Galiausiai, paliekant mažumų faktą nuošalyje, džiugu, dėl liberalėjančios visuomenės, kur galima išreikšti ir kitokią poziciją, ne tik, kuri tinka 96 proc. šokių projektų žiūrovų. Smagu, kad ne visi nuošaliau likę stebėjo tai su iš neapykantos perkreiptais veidais ir, kad mes artėjame prie tos stadijos kur žmonėms pagaliau pradės po truputį „dašusti“, jog negalima kiekvienam iš eilės siūlyti į snukį, vien dėl to, kad žmogus kitoks ir tai nieko bendro su tavim išvis galų gale neturi. Ir neturės. Niekada. Ir, žinoma labai smagu matyti, vieno klausimo politiką-populistą, ne savo noru skrendantį į tvarką ir teisingumą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome jūsų – pasidalinkite savo istorija, kodėl ir kaip atsidūrėte vienoje iš eitynių barikadų pusių.

Papasakokite, kodėl nusprendėte dalyvauti eitynėse „Už lygybę“! Kas paskatino jus žygiuoti Gedimino prospektu? O gal norite pasidalinti, kodėl nusprendėte į renginį neiti?

Laukiame Jūsų nuomonių iki rugpjūčio 2 d. el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Eitynės“.

Vienas iš nuomonę atsiuntusiųjų gaus dovanų dvi knygas: T. Shah „Timbuktu“ ir J. Vaillant „Tigras“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (76)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.