Bet metai bėgo, laikai keitėsi, ir štai – mes jau ilgą laiką esame civilizuoti europiečiai, visus savo reikalus galintys atlikti šiltai, švariai ir patogiai – dabar net pasipiktiname, jei kur nors, pakelės degalinėje, randame neveikiantį tualetą, jei į jį reikia eiti „iš lauko pusės“, jei jis užrakintas raktu ir tenka to rakto prašyti darbuotojų, o dar blogiau – jei tą vietelę randame netvarkingą ir nešvarią. O kaip pasipiktiname, jei neaptinkame tualetinio popieriaus!
Taip, dabar retai susiduriame su problema, kur atlikti savo reikalus, apie kuriuos paprastai, būdami sveiko proto ir blaivūs, viešai nekalbame. Tai – visų neišvengiamai daromas, tačiau intymus dalykas. Nebent dėl vienos ar kitos priežasties tektų kreiptis į medikus. Ir man tikrai nejauku prisiminti savo kelionę autobusu: tąkart keliavome į Paryžių, ir iš 45 žmonių buvo nemažai tokių, kurie dideliais kiekiais siurbė alų (važiuojant pirmyn) ir vyną (grįžtant atgal), tad stoviniuoti pakelės miškuose teko išties dažnai.
Ir tas vaizdelis, kai Lietuvos ir Lenkijos miškuose „mergaitės“, pasukusios „į dešinę“, tarytum pagal komandą apnuogindavo savo baltus užpakalius, o „berniukai“, pasukę „į kairę“ (kaip dviprasmiška!), išsirikiuodavo lyg sargybą einantys kareiviai, dabar atrodo ir komiškas, ir gėdingas. Dabar komiškai atrodo tualetuose prie kriauklių – lyg darželinukams – pakabinti piešinėliai, kaip, atlikus reikalus, reikia nusiplauti rankas, arba atsakingų darbuotojų parašais patvirtinti grafikai, kada paskutinį kartą buvo iššveista toji visiems be išimčių reikalinga vietelė. Žinia, jei būtume kultūringi, jei galvotume ne tik apie save, bet ir apie kitus, darbuotojams to ne itin malonaus darbo tikrai būtų mažiau. Todėl labai gerai nuteikė vienos aplankytos kavinės tualete pakabintas užrašas „Palik šią vietą tokią, kokią norėtum rasti“. Ką gi, pamaniau, gal tikrai kada nors pasieksime tokį kultūros lygį, kai apsikuopsime paskui save. Nes juk būtent iš mūsų elgesio TOJE vietelėje sprendžiama apie visos tautos kultūrą.
Ir vis dėlto. Net ir turėdami degalines su puikiausiai funkcionuojančiais, švarutėliais „pagal darbuotojų parašą“ ir net kvepiančiais tualetais beveik kas dešimtį bet kokio Lietuvos kelio kilometrų, daugybę viešųjų tualetų, mes niekaip negalime iš savęs išrauti įpročio šlapintis pakelėse. Ir viskas gal būtų ne taip ir blogai, bet yra vienas BET. Mūsų vyrai!
Na, taip, jiems nereikia apnuoginti savo užpakalių, norint nusišlapinti, bet ar tai yra priežastis savo gamtinius reikalus atlikti viešai? Nesu didelė keliautoja, tačiau nebūna kelionės, kad nepamatyčiau vis to paties ir to paties vaizdelio: šalikelėje sustojęs automobilis atlapomis durelėmis, greta jo, kelkraštyje, o neretai net nepasivarginęs net nužengti nuo važiuojamosios dalies, aiškią prasmę turinčia poza atsistojęs vyrukas... O pro šalį nenutrūkstančia srove, kaip ir ta perdirbto alaus čiurkšlė, zuja srautas automobilių...
Vyrukai sustoja plyname lauke (nors vos už 100 metrų prasideda miškas). Vyrukai sustoja miške, bet reikalus atlieka čia pat, net pasižvalgydami į pravažiuojančius automobilius. Vyrukai nepasivargina atsistoti bent jau už atdarų automobilio durelių. Jiems šlapintis viešai yra taip natūralu ir suprantama, kad, ko gero, perskaitę mano rašliavą, jie apipils ją įspūdingais mane žeminančiais ir savo organus garbinančiais komentarais. Tiek to. Aš vis tiek galvosiu, kad toks gamtinių reikalų atlikimas nėra sveikas ir normalus.
Juk pro šalį važiuojančiuose automobiliuose sėdi vaikai. Mažos mergaitės. Suaugusios moterys. Kodėl jos yra priverstos stebėti tokius, švelniai tariant, iškrypėliškus vaizdus? Beje, tie pakelių mižniai dažniausiai ne paaugliai, kuriems gal dar stinga drąsos savo organą išsitraukti viešai, ir ne suaugę vyrai, kurie jau turi proto to nebedaryti, o jauni vyrukai, deja, rodantys „puikų“ pavyzdį savo augantiems sūnums, neretai matantiems taip besielgiančius savo tėvelius pro to paties automobilio langą.
Taip, suprantu, kad išgėrus keletą litrų alaus,sunku skubiai savo sprogstančią šlapimo pūslę nunešti bent jau už pirmo medžio – ir svoris didelis, o ir protelis jau nelabai veikia, bet argi negalima sustoti puse minutės anksčiau? O gal aš menkai teišmanau apie vyrišką pasididžiavimą ir savivertę? Apie šlapimo pūslės spaudimą, pagimdantį daugybę anekdotų? O gal vyrai tai daro tyčia, norėdami pasiskelbti visiems, važiuojantiems pro šalį: „Štai, pažiūrėkite! Aš JĮ turiu! Ir darau tai kur noriu, ir kada noriu!“
O gal, važiuodami pro šalį, „pagerbkime“ tokius pakelių mižnius „garbės signalais“? Signalizuokime, rodydami pritarimą ir palaikymą, kad jiems kuo smagiau ir maloniau būtų mūsų akivaizdoje nusilengvinti. Ir padėkokime, kad čia pat, ant kelio, jie tik šlapinasi, nes turėdami tokį mentalitetą juk galėtų atlikti ne tik tai?!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: