Aš negalėjau susilaikyti ir perskaičiau beveik visus, kuriuos tik radau. Ir buvau nustebinta – ne tiek straipsnių turinio, kiek komentarų. Tad iš sveiko lietuviško pykčio ir neabejingumo nusprendžiau skirti šiuos žodžius visiems, kurie nekenčia emigravusių iš Lietuvos.

Nepavydėkit emigrantams, džiaukitės gyvenimu Lietuvoje, vertinkit tai, kad galit pietauti su tėvais savaitgaliais, kad su daktarais galit kalbėti gimtąja kalba, kad automobiliu pervažiuoti visą miestą jums pakanka trisdešimt minučių.

Džiaukitės, kad knygynuose dauguma knygų – lietuviškų, kad turit visus keturis metų laikus, kad lietuviai labai tvarkingi, kūrybingi, kad parduotuvėse galite rinktis iš dvidešimt penkių rūšių sūrio, dvidešimt penkių rūšių duonos, kad turite daugybę turgelių su kaimo močiutėmis, kurios jums prirenka mėtų, melisų ir kitokių gėrybių, kurias įsigyti jūs galite už juokingas kainas. Vertinkit visa tai ir dar daugybę kitų (buitiškų ir ne tik) dalykų, kurie yra tik Lietuvoje. VERTINKIT TAI!

Nesmerkite emigrantų, jie pasirinko sunkesnį kelią nei sėdėti ant sofos ir gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo. Jie išdrįso pažvelgti toliau, išgirsti daugiau, atsimerkti plačiau ir pamatyti daugybę naujų ir įdomių dalykų. Ir kad ir kaip jums bebūtų gaila (sprendžiant iš daugybės komentarų), dauguma emigrantų daug laimingesni gyvendami ne gimtojoje šalyje. Jie džiaugiasi eidami tuo gyvenimo keliu, kurį jiems suteikė emigracija. Jie laisvi, emociškai ir finansiškai daug laisvesni nei buvo Lietuvoje, ir dauguma iš jų labai laimingi.

Pripažinkim, kad ir kaip norėtume tai paneigti, – vis dėlto Lietuvoje dažniausiai žmogus vertinamas pagal tai, kokį automobilį vairuoja, kokiame name gyvena, kaip leidžia sau apsirengti ir t.t. Kitose Vakarų Europos šalyse to beveik nėra. Ten žmogus vertinamas dėl to, kad jis – žmogus. Ir jei jis gerai nusiteikęs, draugiškas, tai ir yra vertinamas.

Jiems nesvarbu, ar jis vairuoja „Fiat Punto“ ar „Land Rover“. Jiems nesvarbu, ar ant nugaros šviečia „Emporio Armani“ ženklas ar marškinėliai pirkti už 2 eurus pigiausioje parduotuvėje. Jie vertina tai, ką žmogus kalba, koks jo požiūris į tam tikrus dalykus, tai – ar su juo linksma, tai, kokios jo vertybės.

Dažnai Lietuvoje emigrantai smerkiami dėl to, kad vartoja labai daug svaigiųjų gėrimų, tačiau tokiose šalyse, kur egzistuoja labai stipri barų kultūra niekas nesmerkia lietuvio emigranto dėl to, kad jis mėgaujasi alkoholiu. Prie bokalo alaus ar su viskio taure vietiniame bare, kad ir sunkiai tos šalies kalba šnekantis lietuvis, visada susiras pašnekovų ir bendraminčių.

Dar dažniau iš emigrantų tyčiojamasi, kad jie dirba kaip juodi jaučiai – labai sunkiai ir ilgai. Tokie laikai labai seniai praėjo ir dabar tokiomis sąlygomis niekas nebedirba. Ir kaip viena protinga komentatorė teigė: „/.../nesuprantama yra tai, jog Lietuvoje darbas prie konvejerio ar siuvimo mašinos už 1000 litų yra baltas padorus darbas, o tas pats Olandijoje už 1200 eurų yra juodas /.../“.

Tiesa, kai kurie lietuviai dirba daug ir sunkiai, tačiau už tai jie gauna atitinkamą atlygį. Be to, lietuviai vertinami kaip labai darbštūs, motyvuoti ir atsakingi darbuotojai. Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Airijos lietuviai dažniausiai dirba ne nuo 8 iki 17 valandos, o įvairiai. Labai dažnai jie dirba ir savaitgaliais. Dažniausiai užmokestį gauna kartą per savaitę, todėl jiems lengva planuoti savo išlaidas.

Kad ir kaip nesinorėtų lyginti, tačiau manau, kad bus įdomu tai, jog dauguma emigrantų finansiškai sau gali leisti daug daugiau nei Lietuvoje gyvenantys. Už savo vidutinį savaitės užmokestį lietuvis emigrantas gali pavakarieniauti vidutinės klasės restorane, pripildyti automobilį kuro baką, ateinančiai savaitei nusipirkti maisto, neskaičiuodamas ir nesvarstydamas, ar gali sau leisti rūkytos jūrinės lašišos, krevečių bei butelį skanaus „Bollinger“ šampano, ar ne.

Moterys emigrantės neskaičiuoja pinigų kosmetikai ir, jei Lietuvoje daugelis negalėdavo sau leisti kokybiškų prabangių firmų produktų, emigravusios jos džiaugiasi galėdamos ant savo grožio stalelio turėti ne vienus, o kelis kvepalų buteliukus. Jos nebetepa ant odos pigaus, nekokybiško makiažo pagrindo, o maitina savo odą „Chanel“, „Dior“, „Guerlain“ ar kitų kompanijų produktais.

Dažnai emigrantai pašiepiami, kad gyvena trise susispaudę mažuose kambariuose, kad neturi savo namų. Vis dėlto, kad ir kaip kažkam būtų pavydu, daugelis emigrantų gyvena erdviuose namuose arba jaukiuose apartamentuose, kuriuose kiekvienas miegamasis turi vonios kambarį. Taip...Būna, pasitaiko, gyvena kelios šeimos viename name, bet tuo atveju namas yra erdvus ir didelis, kiekviena šeima turi savo erdvę ir pinigai, mokami už tokias gyvenimo sąlygas, atperka visus bendro gyvenimo trukdžius.

Kas iš to, jei žmogus gyvena savo būste, tačiau nuolat jaučia nepriteklių, negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, yra nelaimingas? Gal geriau gyventi puikiai įrengtame name, kad ir nuomojamame ir mėgautis gyvenimo malonumais nei pusę gyvenimo atidavinėti paskolą bankui ir būti prisirišus prie vienos vietos. Nežinau, kas yra geriau daugumai, bet žinau, kas geriau man. Nuo tos dienos, kai ištekėjau, pradėjau vadovautis posakiu – „MY HOME IS WHERE MY HUSBAND AND MY CHILDREN ARE“(mano namai ten, kur mano vyras ir vaikai – autoriaus vertimas) ir esu laiminga.
Pažvelkime, kiek kartų dauguma lietuvių emigrantų leidžia sau atostogauti per metus. Jie gali sau leisti savaitgaliui nuskristi į Romą, Paryžių ar kitą Europos miestą. Taip taip...Su pigių skrydžių bendrovėmis. Jie atostogauja Portugalijoje, Graikijoje, kai kurie emigrantai leidžiasi ir į egzotiškas keliones. Daugumai emigrantų nereikia taupyti visus metus ir atsisakyti daugybės dalykų, kad tik galėtų paatostogauti.

Dar vienas be galo svarbus dalykas – vaikų gimdymas ir auginimas emigravus. Pavyzdžiui, Airijoje gimdymas yra nemokamas. Emigrantė gimdyvė gauna tokią pačią priežiūrą ir rūpestį, kaip ir bet kuri kita pacientė. Vaikus auginti čia lengva ir paprasta, pradedant sauskelnių kainomis ir baigiant maitinimo krūtimi paramos grupėmis.

Taip, jiems trūksta močiučių dėmesio, trūksta lietuviškų vaikų darželių, trūksta uogų iš kaimo, bet jie čia saugūs, jų tėvai ramūs, nes jie finansiškai mažiau priklausomi nei buvo Lietuvoje. Kad ir kaip kas norėtų neigti finansinės padėties įtaką žmogaus dvasinei būsenai, tai yra beprasmiška, nebent gyventume Tibete, Nepale arba ne XXI amžiuje. Turbūt daugelis įsitikino, kad gyvenime svarbiausia ir brangiausia yra sveikata ir laikas.

Vyrauja visuotinė nuomonė, kad emigrantai buvo nevykėliai Lietuvoje, kad išvyko pats žemiausias sluoksnis, neišsilavinę, bedarbiai, alkoholikai ir visi kiti blogiečiai. Tačiau emigrantai nėra vienalytė masė. Kiekvienas turi savo istoriją. Tarp emigrantų yra ir profesorių, ir gydytojų, ir statybininkų, ir valytojų. Aš džiaugiuosi, kad jie išvyko, kad išdrįso žengti tokį žingsnį, kad dirba, kad neverkia, kad keliauja, kad pažįsta kitokį pasaulį, kad laužo liežuvį ir lavina smegenis kalbėdami užsienio kalba.

Juk negalima smerkti žmogaus, kad jis pasirinko kitokį kelią, kad turi kitokią nuomonę, kad jis ne genijus, kad mažiau protingas, kad gal labiau tinginys, kad gal neturėjo kažkada motyvacijos ar padarė kažkokių klaidų. O gal jiems buvo gera Lietuvoje, bet jie norėjo dar geriau, gal jie pavargo nuo ne tolerancijos, nuo piktų veidų, nuo korupcijos, nuo kriminalų. Gal jiems atsibodo dirbti ir negauti to verto užmokesčio. Gal jie galvoja apie ateitį, gal jie nori užsidirbti airišką, britišką, ispanišką pensiją...

Emigracija tikrai nėra pažeminimas – emigracijai reikia drąsos. Lietuviai emigrantai gyvena daug lengviau, paprasčiau, labiau atsipalaidavę, be streso, taip galėdami džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka ir vertindami paprastus dalykus, tokius, kaip pokalbis su Mama ar Tėčiu per „Skype“.

Emigrantų džiaugsmai paprasti ir tuo pačiu ypatingi. Jie daug labiau vertina žmonių ryšius, bendrumą ir siekius. Gal ir sunku padaryti karjerą svetimoje šalyje, bet pažvelkite, kiek lietuvių lipa karjeros laiptais, kiek lietuvių Airijoje ir Anglijoje yra „McDonald's“ vadovai.

Taip, sutinku, „McDonald's“ – tikrai ne svajonių kompanija, bet pažiūrėkite, kiek lietuvių dirba vadovaujančius darbus statybos kompanijose, kiek lietuvių užima atsakingas pozicijas IT užsienio kompanijose, kiek lietuvių turi įkūrę savo verslą (maisto parduotuves, grožio salonus, pervežimo įmones).

Taip, dauguma dirba paprastus kasdieninius darbus – valytojai, padavėjai, vairuotojai, statybininkai, auklės –, bet jie visi ieško geresnio gyvenimo, visi stengiasi ir nesėdi rankų sudėję. Vieni svajoja apie nuosavą verslą, kiti apie gražų namą Lietuvoje. Kiekvienam savo...

O taip... Daug emigrantų prastai moka anglų kalba, daug iš jų gyvena šia diena, neturi ateities planų, neskaito knygų, geria, keikiasi ir t.t., bet jie myli, džiaugiasi, kovoja dėl geresnio gyvenimo, negyvena iš lietuviškos mamos pensijos ar pašalpos... Pažvelkite į lietuvį emigrantą, kuris dirba pasaulinės kompanijos „Google“ biure Dubline ir uždirba 5000 eurų per mėnesį, pažvelkite į lietuvę emigrantę, kuri dirba akušere Dublino „Coombe“ ligoninėje, pažvelkite į gydytoją rezidentę, dirbančią Švedijos didmiestyje, pažiūrėkite į lietuvį statybininką, Olandijoje statantį sudėtingos konstrukcijos pastatus.

Pažvelkite į juos rytais, po darbo, vakarais, darbo užmokesčio dieną, per atostogas, pažvelkite į juos po 20 metų, kai jie gaus minimalią 1300 eurų pensiją per mėnesį, pažvelkite!!!

Ir tada žvilgterkime į lietuvį pensininką, visą gyvenimą dirbusį ir dabar negalintį patenkinti svarbiausių savo poreikių, pažvelkime į studentą, kuris pas mamą į kaimą grįžtą kartą per mėnesį, nes tam neturi lėšų, pažvelkime į policininkų, mokytojų, gydytojų, kasininkių kasdienybę Lietuvoje...

Na, o pabaigai prisiminkime žodžius, kurie puošia vienos lietuvių pop muzikos atlikėjos nugarą – „Mane teisti gali tik Dievas“. Tad prašau, neteiskite emigrantų – emigrantai neteisia pasilikusių Lietuvoje. Pripažinkim – viešojoje erdvėje daugiau straipsnių ir komentarų smerkiančių emigrantus negu tuos, kurie likę Lietuvoje. Labai ačiū visiems, kurie perskaitė.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!