Apie egzaminą - šmaikščiai: ne už tokią Lietuvą Biliūnas kovojo!

 (54)
Esu abiturientas. Kaip ir daugelis mano likimo brolių, jaučiu pilietinę pareigą pasidalinti savo įžvalgomis apie šių metų egzaminų sesiją – juk internetas leidžia išsipasakoti ne tik savo šeimai ir artimiausiems draugams, bet ir visam pasauliui. Nerašiau nieko po anglų kalbos egzamino, kuriuo buvau baisiai nepatenkintas – visi mano priekaištai buvo išreikšti keliolikoje pasirodžiusių naujienų portaluose straipsnių. Tačiau šiandien vykęs lietuvių kalbos egzaminas mano kantrybės taurę perpildė...
© DELFI / Tomas Vinickas

Sunkumai prasidėjo dar gerokai prieš egzaminą, kai į egzaminų centrą teko važiuoti viešuoju transportu (gyvenu Vilniuje) – prasmirdusi „Karosa“ tikrai gerai nenuteikia egzaminui. Pradedi galvoti apie buitiškus dalykus, kaip išgyventi autobuse, o ne apie tai, kodėl Jono Radvano „Radviliadoje“ Lietuva buvo pristatoma vienaip, o ne kitaip. Viešajam transportui aš atleidau. Tiek to, juk esu nekvailas abiturientas ir suprantu, kad jį administruojanti įmonė – prasiskolinusi ir egzaminų nerengia. Tačiau to, kas vyko vėliau, atleisti jau negaliu.

Prie įėjimo į mokyklą budintys mokytojai tikrino abiturientų dokumentus ir tik tada įleisdavo į patalpą. Net nekalbėsiu apie tai, kad ši procedūra vertė mane jaustis kaip tvarto gyvulį, kai stovėjau gryname ore keliolika minučių, kol įleis prieš mane atvažiavusius mokinius. Tokiomis aplinkybėmis galėjau galvoti tik apie Balį Sruogą ir jo „Dievų mišką“, prisimindamas, kaip koncentracijos stovyklos prižiūrėtojai tyčiojosi iš kalinių. O juk B. Sruogą pritaikysi ne visose temose...

Dokumento patikrinimo procedūra privertė mane išsitraukti asmens tapatybės kortelę, kurią šiais metais naudoju tik pirkdamas alkoholį ir eidamas į egzaminus. Išsitraukus kortelę, mane apėmė didžiulis liūdesys ir stresas. Tiesiai man į akis žiūrėjo atvaizdas – lyg ir mano, bet tuo pačiu atrodantis kaip nupieštas neišsipagiriojusio esančio depresijoje dailininko tapytas portretas. Kas turi kortelę, tas žino, kaip ji iškreipia tikrą vaizdą. Tas „iškreiptojo manęs“ reginys galutinai man sugadino nuotaiką dar net neįėjus į egzamino patalpą. Vis dėlto, dar tikėjausi, kad NEC padarys kažkokias išvadas po jiems išreikštų priekaištų dėl anglų kalbos egzamino ir pats egzaminas vyks sklandžiau.

Klydau. Nieko jie nepakeitė. Po dar vienos gėdingos dokumentų tikrinimo procedūros, šįkart prie klasių, pagaliau įėjau į patalpą, kurioje artimiausias 4 valandas turėjau pats sau rašyti nuosprendį. Atsisėdęs į savo vietą apsiašarojau. Mano vieta buvo tolimiausia nuo lango, tad, nors aš mačiau, ką skaitau ir rašau, mano šansai, lyginant su kitais rašiusiais šioje klasėje, buvo mažiausi. Kas išvis sugalvojo tokią tvarką, kad vietą, kur sėdi, lemia pavardžių eiliškumas? Be to, pastebėjau, kad tinkas ant sienos, prie kurios sėdėjau, buvo keliose vietose skilęs – jau šią akimirką supratau, kad vietoj to, kad koncentruočiausi ties rašiniu, žiūrėsiu į ta suskilusį tinką, į jo tobulai netobulas skilimo linijas ir galvosiu apie ką kitą.

Rašantiems atsisėdus, vykdytoja paklausė, ar nenorėtume, kad ji uždarytų langą – mat jai šiandien labai šalta buvo, o atidarytas tas nelemtas langas buvo tik todėl, kad dėl uždarų langų buvo daug pretenzijų NEC'ui. Visi pradėjo rėkti, kad jiems irgi šalta. O man - karšta, norėjau, kad atidarytų dar vieną! Bet... Jeigu matytumėte jų veidus... Nedrįsau prieštarauti.

Juo labiau, kad jeigu mokytoja manęs paklaustų ir paliktų bent vieną langą atvirą, tai jūs gautumėte keturiolika papildomų laiškų su pretenzijomis – ir vėl dėl neuždaryto lango sukelto streso, kuris, savo ruožtu, sugadino egzaminus keturiolikai abiturientų. Pasigailėjau spaudos darbuotojų ir to keturioliktuko, tegu sau išsilaiko ramybėje, jeigu jau man nelemta.

Rašyti pasirinkau literatūrinį rašinį. Supraskite, kai praėjusiais metais mano draugas gavo daugiau nei 90-ies balų rašydamas samprotaujamąjį rašinį, jis ten rašė ne tik apie literatūrą, bet ir apie tokius įvykius, kaip 2013-ųjų riaušės Stokholme. Sako, bendras išprusimas yra irgi svarbus samprotavime. Bet tegul man NEC vadovai atsako, iš kur aš galiu turėti tokių žinių, jeigu geografijos ir istorijos nesimokau, nes pasirinkau tik istoriją B lygiu ir žinau, kad nė vieno iš šių egzaminų nelaikysiu?

Reikia suvokti, kad brandos egzaminas turi tikrinti mokykloje įgytas žinias, o ne tai, ką aš darau po pamokų. Jeigu kažkam po pamokų norisi žinoti, kas vyksta pasaulyje ir domėtis žiniomis, prašom, o aš nenoriu ir neprivalau. Būtent todėl rinkdamasis literatūrinį rašinį, pasirinkau mažesnį blogį. Parašęs visą egzaminą, pradėjau tikrinti tai, ką parašiau.

Pastebėjau, kad mano darbas yra beveik genialus. Jame buvo visų reikalingų autorių ir konteksto. Paminėjau netgi tai, kad Salomėjos Nėries sūnaus vardas buvo Balandis, o Mažvydas faktą, kad yra „Katekizmo“ autorius, užšifravo akrostichu. Tiesa, turėjau abejonių, kuo šie faktai susiję su tėvynės vaizdiniu romantinėje Lietuvos literatūroje, bet nusprendžiau, kad kadangi užšifruoti savo vardą, kad jį atskleistų tik po dešimtmečių – romantiška, tai ir Mažvydo literatūra buvo romantinė, o apie tėvynę jis jau rašė tikrai. Tegul tik pabando dabar mažai įvertinti, parašysiu apeliaciją ir dar kokį vieną-du straipsnius, kad jau suprastų, jog vertinti reikia objektyviai...

Išėjęs iš egzamino supratau viena. Išvažiuosiu. Lietuva – vienintelė pasaulio šalis, kur reikia laikyti tokį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, netgi kokiame nors Bangladeše (čia išvis šalis? Geografijos seniai neturėjau) situacija yra geresnė. Tad padėkokite mano vardui NEC'ui, kad išvijo dar vieną protingą abiturientą iš šalies ir Lietuvą pasmerkė žlugti. Ne už tokią Lietuvą Biliūnas kovojo!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Abiturientai, pasidalinkite, kaip Jums sekėsi, mokytojai, įvertinkite egzamino sudėtingumą! Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su
prierašu „Egzaminas“.

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (64)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (46)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.