Apie Arabų pavasarį: kaip vienas paprastas žmogus gali pakeisti visą pasaulįrašinys konkursui

 (14)
Mane labiausiai sudominęs, suintrigavęs ir prikaustęs dėmesį šio amžiaus įvykis buvo neseniai praūžęs vadinamasis „Arabų pavasaris“. Iki šiol man nuostabą kelia kaip vieno jauno tunisiečio protestas prieš įsišaknijusią korupciją ir neteisybę virto masiniais protestais. Ir kaip greitai visa tai įvyko!
Mohamedo Bouazizi atvaizdas
© Reuters/Scanpix

Atsimenu, skaitau laikraštyje užsienio naujienas ir žiūriu trumpa žinutė: „Autoritarinis Tuniso prezidentas Z. El. A. Ben Ali vakar paleido šalies vyriausybę“. Aišku, iš pradžių tai tikrai neatrodė verta dėmesio. Tačiau ramybės nedavė faktas, jog protestuoja ne ispanai, graikai ar italai. Protestuoja arabai! Iki šių įvykių niekas nebūtų pagalvojęs, jog musulmoniškose arabų šalyse gali įvykti taikios revoliucijos. O ir pati valstybė, Tunisas, nėra skurdi, niekada prieš tai apie kokius nors neramumus, protestus, galų gale ir apie represijas šioje šalyje nebuvo girdėti. Trumpiau tariant: kur jau kur, bet arabų pasaulyje masinių protestų tikėtasi mažiausiai.

Bet ne veltui arabų liaudies išmintis sako: bijok kantraus žmogaus pykčio. Tuniso, Egipto ir Jemeno ilgamečiai diktatoriai to, matyt, nesuprato, tad kiekvienas gavo pamoką: pirmasis turėjo bėgti iš šalies, Mubarakas sėdi teisiamųjų suole, o Jemeno diktatorius A. A. Salehas buvo rimtai sužeistas po pasikėsinimo ir turėjo perlesiti valdžią, tiesa, išsiderėjo sąlygą, jog nebus teisiamas. Kitų valstybių vadovai taip pat buvo priversti padaryti demokratinių reformų, maži protestai kilo net pinigis (bet ne demokratija) pertekusioje Saudo Arabijoje. Gaila tik, kad įvykiai Libijoje ir Sirijoje susiklostė kitaip: buvo pažeistas, mano manymu, svarbiausias protestuotojų principas – susitvarkysime patys, be pagalbos iš užsienio.

Man, naiviam jaunuoliui, tuo metu atrodė, kad tuoj sukrus visas pasaulis: ilgamečiai Afrikos ir Azijos autoritariniai režimai žlugs vienas po kito, korumpuoti politikai sulauks teisingumo, sukils pavergtos tautos... Deja, nieko panašaus neįvyko, o ir šalyse, atsikračiusiose diktatorių, situacija jau nebe tokia, kokią įsivaizdavo protestuojai. Tačiau impulsas vis dėlto duotas: žmonės vis dažniau ir dažniau eina į gatves ir aikštes reikšdami savo nepasitenkinimą esama situacija, o diktatoriai ir korumpuoti politikai dreba kaip niekada anksčiau. Mano nuomone, jei ne arabų revoliucijos, tai dabartiniai protestai Brazilijoje ir Turkijoje nebūtų nė prasidėję. Tunisiečiai, egiptiečiai ir jemeniečiai visam pasauliui parodė, ką gali tvirta žmonių valia ir taikios demonstracijos. Manau, kad dar daug daug laiko turės praeiti, kol galutinai suvoksime „Arabų pavasario“ reikšmę.

Visame šiame protestų judėjime mane labiausiai žavi du dalykai: pirma, tarp protestuotojų nebuvo jokios hierarchijos, viskas vyko natūraliai, savaime, be įsikišimo iš užsienio, ir antra, ir svarbiausia, visas šis sujudimas prasidėjo vieno vienintelio žmogaus dėka – tunisiečio gatvės prekeivio Mohamedo Bouazizi. Tai tik dar kartą įrodo, kad ir vienas paprastas žmogus gali pakeisti visą pasaulį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojo Igno rašinys atsiųstas konkursui „Laimėk naują DELFI autoriaus Č.Iškausko knygą su autografu!“. Autoriui dovanojame naująją Č. Iškausko knygą ir konkursą pratęsiame iki liepos 8 d.

Kviečiame pasidalinti jus labiausiai suintrigavusiais faktais apie aktualius XXI a. pasaulio įvykius, papasakokite – ko labiausiai laukiate ar bijoje? O galbūt norite pažvelgti į ateitį – kaip jūsų nuomone dabartiniai įvykiai padarys įtaką ateičiai?

Laukiame jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Knyga“ iki liepos 8 d. Dar du laimingieji bus apdovanoti Česlovo Iškausko knyga „Nuo Žemės iki Mėnulio“, su autoriaus autografu.

Knygoje autorius atidžiau pažvelgia į esminius pasaulio „-izmus“: terorizmą, nacionalizmą, patriotizmą, religijų skirtumus, demografijos, migracijos, ginklavimosi peripetijas. Susiedamas istorijos faktus ir mūsų dienų aktualijas autorius analizuoja daugiausia dėmesio patraukusius XXI a. įvykius: rugsėjo 11-osios teroristinį išpuolį, Domodedovo oro uosto tragediją, V. Putino politikos užkulisius, JAV rinkimų peripetijas ir akies krašteliu žvilgteli į žmonijos ateitį – demografinius gyventojų pokyčius, skrydžius į kosmosą, naujų valstybių kūrimąsi.

Žurnalistas, politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas – ir DELFI autorius. Jo knygą „Nuo Žemės iki Mėnulio“ išleido leidykla „Obuolys“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (127)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (430)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (54)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (494)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (479)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.