Ant vieno kalno susirinkusiems krikščionims ir pagonims – speciali apsauga?

 (43)
Nusprendę pakeliauti po kalvotąją Žemaitiją, pirmiausia pasukome link Šatrijos kalno. Buvo rugpjūčio 3 d, šeštadienio, priešpietė. Prie kalno rikiavosi ne per daugiausia automobilių, dėl to nustebino neproporcinga policininkų ir jų rėmėjų gausa. Sutrikę paklausėme vienos moteriškės, kas čia per renginys. Sužinojome, jog Žemaičių krikšto jubiliejaus šventė...

Papėdėje malonios merginos buvo pasirengusios užregistruoti į piligriminį žygį, kalno viršuje būriavosi kaip šventei aiškiai per mažai žmonių. Nesistengėme brautis į glaudų būrelį, apspitusį aukšto rango dvasininką iš Romos, labiau sudomino atokiau užkurtas aukuras ir prie jo besirenkantys baltai apsirengę vyrai.

Pasibaigus oficialiajai daliai ir maldininkams patraukus savo keliais, kalno viršūnėje prasidėjo senojo baltų tikėjimo apeigos: buvo pašlovinta Saulė, Ugnis. Čia stebėtojų jau nebuvo: visi tapo dalyviais, ėjo ratu susikibę rankomis, dainavo. Visas tas neilgas apeigas galėčiau pavadinti Darnos atstatymu. Kaip bebūtų, Šatrijos kalnas apipintas padavimais apie raganų susibūrimus, milžinus. Istorikai spėja, jog čia būta svarbaus pagoniško tikėjimo centro, kuris sunaikintas įvedus krikščionybę. Todėl buvo keista, kodėl Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejaus šventės etapu pasirinkta ši vieta. Kitokio tikėjimo žmonės galėtų priimti tai kaip įžeidimą.

Netikėtai patekusi į šią šventę, norom nenorom tapau jos stebėtoja ir šiokia tokia vertintoja. Pirmoji mintis - apie toleranciją. Abi apeigos ( katalikiškoji ir senojo baltų tikėjimo ) vyko taikiai, viena po kitos, niekas niekam netrukdė. Ir tai man atrodė prasminga: juk gyvename kintančiame pasaulyje, pas mus veržiasi įvairios religijos, sektos, tad reikia mokėti gerbti kitokio tikėjimo žmones.

Šias mintis sutrikdė Biržuvėnų dvaro muziejaus darbuotoja: sužinojusi, kad važiuojame nuo Šatrijos, paklausė, ar ten nebuvo neramumų. Į klausimą, kodėl jų ten turėta būti, atsakymo nesulaukiau. Jos kažkiek leido suprasti, kodėl imtasi tokių saugumo priemonių. Tik nesuvokiu, kas galėjo organizuoti tuos neramumus. Kiek esu buvusi senojo baltų tikėjimo organizuotose arba bent kiek su jomis susijusiomis tautinėse šventėse, jos visada pasižymi ypatinga rimtimi, darna, nevartojamas alkoholis, kuris gal galėtų sujaukti kokio karštuolio veiksmus...

Katalikai? Jų tikėjimo pamatas - meilė artimam. Provokatoriai? Kas tokie jie galėtų būti? Ar tiesiog paprasčiausiai bijoma žmonių, kurie patys, be valdžios iniciatyvos kažką organizuoja, propaguoja, saugo... Juk tokiais sunku manipuliuoti...

Grįžusi namo bandžiau rasti informacijos apie šią šventę, tiksliau šventės etapą ant Šatrijos kalno. Nepavyko. Žemaitijos paveldo tinklapyje radau informacijos, kad nors žemaičiai apkrikštyti buvo paskutiniai, bet krikštui nuolat priešinosi, buvo sukilę. Tik praliejant kraują juos buvo įmanoma palenkti prie naujųjų dievų...

Kodėl taip buvo, suvokti nesunku. Vieno žurnalo numeryje pasakojama apie kryžiuočių karo turistus Lietuvoje: „Šlovės besivaikiusiai Vakarų Europos diduomenei Vokiečių ordinas XIV a. ėmėsi rengti savotiškas karines ekskursijas į paskutinę pagonišką žemyno valstybę - Lietuvą. Su vedliais, vaišėmis, pagonių medžiokle, įšventinimais į riterius ir kitomis safario tipo pramogomis“. Panašią mintį teko girdėti ir vienoje istorinėje Rusijos televizijos laidoje apie viduramžius: Europos katalikai į lietuvius žiūrėjo kaip į medžiojamus žvėris ir rengdavosi į Lietuvą lyg į safarį...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (67)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Chemijos mokytoja įvardijo didžiąją Lietuvos švietimo problemą (38)

Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susiję su švietimu: turime vaikų, anūkų, sūnėnų ar dukterėčių, kurie lanko mokyklą, mokomės patys ar mokome kitus. Gaila tik, kad tiek mažai žinome apie Lietuvos švietimą, ypač apie pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Dažnai straipsniuose rašoma apie problemas sukeliančius mokytojus. O prie ko čia mokytojai?

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (177)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (123)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (184)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.