Nuo pat ankstyvos paauglystės buvau įsitikinusi, kad jei kada ir ištekėsiu, tai tik už lietuvio. Tačiau metai bėgo, o tas mano išsvajotasis lietuvis taip niekada ir neapsireiškė. Jau studijuodama trečiame kurse, genama smalsumo ir pavargusi nuo vienatvės prisiregistravau pažinčių svetainėje.
Neilgai trukus ėmiau susirašinėti su vaikinu iš JAV. Iš draugiškų pašnekesių mūsų bendravimas pamažu virto abipuse meile ir pagarba. Nepaisant didelio atstumo, sutapo tiek mūsų pomėgiai ir interesai, tiek dvasinės vertybės ir pasaulėžiūra. Jam netrukdė nei tai, kad esu iš tolimos, mažai žinomos šalies, nei mano kukli „knygų graužikės“ išvaizda.
Po beveik metus trukusios internetinės pažinties nusprendėme susitikti. Iš pradžių tikėjausi, kad mano internetinis draugas pats atskris į Lietuvą, tačiau jis buvo užsiėmęs naujame darbe, todėl pasikvietė mane paviešėti jo namuose Amerikoje. Pažinojau jį pakankamai gerai, kad pasitikėčiau, tačiau be galo bijojau savo artimųjų reakcijos ir pačios kelionės. Patikinęs, kad viskas bus gerai, prieš pat Kalėdas mano draugas nupirko lėktuvo bilietą. Nebebuvo, kur trauktis, - teko pranešti savo šeimai, kad žiemos atostogas leisiu už Atlanto. Mama vos negavo infarkto. Ji žinojo, kad turiu draugą JAV, tačiau tikėjosi, kad tai nerimta.
Turbūt daugeliui iškilo klausimas, kaip galėjau pasitikėti žmogumi, kurio niekada nebuvau sutikusi realybėje? Mano atsakymas paprastas – mudu nuo pirmųjų pažinties dienų sakėme vienas kitam tiesą ir pateikėme įrodymus. Pvz., jis nusifotografavo šalia savo automobilio, nuotraukoje aiškiai matėsi mašinos numeriai su valstijos simbolika. Taip jis įrodė, kad yra iš ten, iš kur sakėsi esąs. Laikui bėgant gavau daugybę video įrašų iš jo gyvenimo, pamačiau jo namus, jo tėvus, netgi jo šunį. Kasdien kalbėjomės per „Skype“, matėme vienas kitą ir vienas kito gyvenamąją aplinką per kameras.
Taigi, nepaisant artimųjų nepasitenkinimo, susikroviau lagaminą ir vienui viena iškeliavau į Ameriką. Tai buvo mano pirmasis skrydis lėktuvu, pirmas kartas taip toli nuo namų, aplink nė vieno pažįstamo žmogaus. Po varginančios, visą parą trukusios kelionės pagaliau buvau su savo draugu. Iš karto pajutau tą patį ryšį, kurį jaučiau mums bendraujant internetu. Kartu praleidome nuostabias dvi savaites, kurios pralėkė tarsi dvi dienos. Mano vaikinas pristatė mane savo tėvams ir neilgai trukus iš jo gavau sužadėtuvių žiedą. Man dar neišskridus atgal į Lietuvą, jis jau su nekantrumu planavo mano antrą viešnagę JAV.
Kitų metų birželį, baigusi aukštąją mokyklą, dar kartą susiruošiau keliauti į Ameriką. Mano mama neprieštaravo, nes matė, kad esu laiminga. Kiti giminaičiai buvo labai nepatenkinti, kad aš draugauju su užsieniečiu. Teko išklausyti ne vieną šiurkštų pamokslą, kad nieko gero iš to neišeis, kad tikriausiai grįšiu į Lietuvą nėščia ar, kad jis mane paliks. Nepaisant visų priekaištų jaučiau, kad elgiuosi teisingai. Antrą kartą JAV svečiavausi šešias savaites.
Šįkart sužadėtinis išėjo trumpų atostogų ir nusivežė mane į saulėtąją Floridą. Aš jį lepinau lietuviškais valgiais. Mudu vaikščiojom Meksikos įlankos paplūdimiais, kur prabėgo jo vaikystė. Laikas ir vėl ištirpo it saldainis ir netrukus man teko skristi atgal į Lietuvą. Šįkart tiek sužadėtinis, tiek jo tėvai ir aš pati sunkiai tramdėme ašaras. Nusprendėme, kad sekantį kartą į JAV atskrisiu visam laikui.
Netrukus po to, kai grįžau į Lietuvą, mes pradėjome ruošti dokumentus vizai. Procesas buvo brangus ir užtruko septynis mėnesius. Mane kankino ilgesys, o drauge - ir kaltė, kad palieku gimtąją šalį. Ne kartą dėl to pykausi su giminaičiais ir sužadėtiniu, tačiau ilgainiui suvokiau, kad tai vienintelė galimybė būti su mylimu žmogumi. Vos gavusi vizą, išėjau iš darbo, atsisveikinau su šeima ir išskridau į JAV. Po mėnesio mudu susituokėme.
Mama, brolis, krikšto tėvas ir močiutė mane palaiko, tačiau kai kurie giminaičiai iki šiol labai nepatenkinti, kad „išdaviau Tėvynę“. Mano dėdė, pamatęs mūsų vestuvių nuotraukas pareiškė, kad mano velionis tėvas „niekada nebūtų to leidęs“. Lietuvoje likę draugai dėl manęs džiaugiasi, bet teko girdėti, kad yra buvusių pažįstamų, kurie man pavydi. Aš pati nemanau, kad yra dėl ko pavydėti, jei tenka nukeliauti tokius atstumus vien tam, kad būtum mylima.
Mano vyras yra europiečių kilmės, abu esame krikščionys ir lankome baptistų bažnyčią, galbūt todėl nejaučiam didelių kultūrinių skirtumų. Jam keista lietuvių kalba, bet jis jau pramoko keletą žodžių ir per „Skype“ pasisveikina su mano mama „Labas, mama!“. Jis mėgsta lietuviškus patiekalus ir džiaugiasi gavęs žmoną, kuri sugeba ne vien užsisakyti maistą telefonu, bet ir jį gaminti.
Tikiu, kad darnūs santykiai tarp skirtingų tautybių žmonių yra įmanomi, mudviejų santuoka yra gyvas to pavyzdys. Tačiau noriu pabrėžti, kad sutikau keliauti į kitą pasaulio kraštą ir tekėti už šio vyro, nes jis yra ištikimas, nuoširdus, protingas, darbštus ir mylintis žmogus, o ne todėl, kad jis amerikietis. Jei santykiai paremti vien aistra ar naudos siekimu, o ne abipuse meile ir pagarba, nesvarbu kokios tautybės sutuoktiniai, santuoka ilgai netruks.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas DELFI Piliečio praėjusią savaitę paskelbtai Savaitės temai „Mano sutuoktinis – užsienietis!“.
Šios savaitės tema: „Esu suaugęs, bet vis dar gyvenu su tėvais“.
Kartais gyvenimas pasisuka visai kitaip nei norėtum: kol esi jaunas, manai, jog pakanka baigti mokyklą ir tuomet gyvenimas eisis lyg rožėm klotas – aukštoji mokykla, geras darbas, santuoka, vaikai...Vis tik, nutinka ir taip, kad planai sugriūna, ir būdamas trisdešimties ryte keliesi ir vakare guli į tą pačią lovą kaip prieš dešimtmetį. Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – ką reiškia gyventi su tėvais, kai esi suaugęs?
Papasakokite, kaip susiklostė, kad teko grįžti ar taip ir neišsikraustyti iš tėvų namų. Ar sudėtinga vyresniame amžiuje vis dar gyventi tėčiu ir mama? Kaip manote, kokiame amžiuje derėtų palikti senuosius namus?
Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Namai“ iki gruodžio 9 d.
Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!