Alkoholiko žmona keturis vaikus augina viena

 (67)
Man 46-eri. Esu labai turtinga. Turiu keturis milijonus – tai mano vaikai: dvi dukros ir du sūnūs. Mano pirmagimei lapkričio 22 dieną sukako 25-eri. Mažiausiajam – ketveri. Dar vienas sūnus pirmakursis studentas, o dukrytei 11 metų. Visi mano vaikai turi vieną tėvą. Turi ir neturi, kadangi prieš du metus ir aštuonis mėnesius jis paliko mūsų šeimą.
© Shutterstock nuotr.

Paliko paprašytas išeiti, ramiai pagyventi atskirai ir pamąstyti, kas jam svarbiau: šeima ar alkoholis. Aš laukiau sprendimo. Vaikai laukė tėčio. Bet mes jo nesulaukėme.

Aiškumo dėlei pasakysiu, kad ir gyvendamas sykiu jis vis rečiau dalyvavo mūsų šeimos, vaikų gyvenime, vengė bet kokios atsakomybės, sprendimų priėmimo. Jis turėjo savąjį pasaulį – alkoholį, į kurį pasinėrė visa galva.

Neslėpsiu, man skaudu, kad jis mane ir mūsų vaikus iškeitė į nerūpestingą gyvenimą ir nuolatinius pasilinksminimus prie stikliuko. Man skaudu, kad jam tai svarbiau už šeimą. Jis susirado kitą moterį, gyvena su ja. Jaučiuosi išduota, pralaimėjusi. Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad mano (dabar jau tik mano) vaikai liko be tėvo.

Vyresnėms pasisekė labiau, jie bent žino, kad turėjo tėvą, koks jis buvo, kaip atrodė. Ne visuomet juk būdavo girtas, buvo ir gerų akimirkų. Bet jaunėlis, kuriam dar ir dviejų metukų nebuvo, kuomet tėtis dingo iš jo gyvenimo, jis vis dar prisimena jį ir laukia sugrįžtančio. Tai pats skaudžiausias mano išgyvenimas.

Kurį laiką aš aiškinau mažyliui, kad tėtis slaugo savo sergančią mamą. Bet praėjusią vasarą vaikai nuvyko aplankyti močiutės ir tėčio ten nerado. Dabar sūnelis smalsauja, kurgi tas tėtis, jei jo pas sergančią močiutę nėra. Vaiko prisiminimuose jis liko kaip geras (nes pirkdavo jam ledų) ir... girtas.

Darželio auklėtoja sakė, jog girdint vaikų pasakojimus apie savo tėčius, mano sūnelis pasakoja jiems apie savo tėtį – gražų ir stiprų, turėdamas omenyje savo vyresnį brolį. Vaikas ieško išeities: visi turi tėčius, tai ir jis privalo turėti, o labiausiai tam vaidmeniui tinka brolis.

Aš žinau, kokias rimtas psichologines pasekmes turi vaikystė be vieno iš tėvų. Mano tėvelis žuvo autoavarijoje prieš pat mano dešimtąjį gimtadienį. Mama taip niekada ir neatsigavo po jo mirties. Mes augome trys moterys: aš, jaunesnė mano sesuo ir mama. Nemačiau pavyzdžio, kaip gyvena pilna šeima, kaip sutaria tėvai, kaip kartu augina vaikus. Galbūt todėl pati padariau nemažai klaidų bendrame gyvenime su vyru...

Šiuo metu dirbu biudžetinėje įstaigoje. Mano atlyginimas - 1170 litų. Dar gaudavau vaiko pinigus (dviems mažamečiams vaikams po 52 Lt), tačiau nuo rugsėjo nebegaunu ir jų. Mat vyresnis sūnus vasarą oficialiai įsidarbino restorane padavėju ir valstybės yra traktuojamas kaip savarankiškas. O tas „savarankiškas“ yra pirmo kurso dieninio skyriaus studentas (kasdien kelionės išlaidos į Vilnių ir atgal, pietūs). Mokslo metams prasidėjus dirba tik savaitgaliais.

Per pastaruosius du metus man praktiškai nereikia jokių bankomatų: perveda darbo užmokestį į sąskaitą, o aš padarau pavedimus už komunalines paslaugas, telefoną, internetą, darželį, muzikos mokyklą, paskolos dalį susimoku ir... Sąskaita lieka tuščia.

Visa laimė, kad kartais pasitaiko papildomų pajamų iš vertimų. Darau juos naktimis, savaitgaliais, gaila tik, kad tas darbas atsitiktinis, nepastovus. Birželį pasitaikė nemenkas užsakymas, todėl šią vasarą dvi savaites praleidome su jaunesniais vaikais pajūry.

Mano vyras ir mano vaikų tėvas nesijaučia privalantis prisidėti prie vaikų išlaikymo. Tiesą sakant, vis labiau klimpstant į alkoholizmą, jis mažai kuo galėjo padėti šeimai jau tada, kai dar gyveno kartu su mumis.

Man reikia oficialių skyrybų. Nežinau, kada ir iš kur gausiu tam pinigų, nes jų reikia, ir visai nemažai. Kalėdoms laukiame atvykstančios namo mūsų vyriausios. Baigusi universitetą Vilniuje, ji išvyko dirbti į Londoną (tai jau klasika ...). Žinau, kad dukra siūlys man pinigų. Bus sunku apsispręsti, perlipti per save, savo įsitikinimus. Nemanau, kad turėčiau imti iš vaiko sunkiai svetur uždirbtus pinigus. Kita vertus, juk kai trūksta duonai ar pienui, tai pasiskolinu iš savo vienuolikmetės, o su grąžinimu visaip būna. O ji pinigus uždirba uogaudama vasarą miške.

Mano vaikai neturi moderniausių išmaniųjų, neturi „iPadų“ ir kitų XXI amžiaus technologijų pasiekimus liudijančių prietaisų, nelanko baseino, sūnus negalėjo įgyvendinti savo svajonės lankyti krepšinio mokyklos, neatostogauja Bahamose (net ir Turkijoje, nei Egipte nebuvo), tas sąrašas galėtų būti labai ilgas (ir nuobodus). Jie neturi tėvo.

Bet mes visi turime vienas kitą. Mūsų ryšys labai tvirtas ir nuoširdus. Man pasisekė labiausiai – aš juos turiu, visus keturis savo milijonus. Jei koks burtininkas pasiūlytų grąžinti mane į jaunystę ir duotų pasirinkti: santuoka su žavingiausiu, turtingiausiu ir mylimiausiu vyru, bet be vaikų ar mano nugyventas kelias – ne nemirktelėjusi pasirinkčiau dar kartą tą patį. Tikriausiai nesu labai protinga, kažkam galbūt atrodau kvaila, bet aš labai laiminga, nes turiu vaikus, esu mama.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.

Auginti atžalą vienam – nelengva... Tokiu atveju ant pečių paprastai nugula ne tik visi buitiniai rūpesčiai, bet ir nemenka finansinė našta. Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – pasidalinkite savo kaip vienišos mamos ar tėvo patirtimi.

Papasakokite, kaip planuojate savo finansus, ar šių pakanka, ar buvusi antroji jūsų pusė pakankamai padeda išlaikyti vaiką? Galbūt turite patarimų, kaip reikėtų auginti atžalą, kai negyvenate kartu? Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atžala“ iki lapkričio 24 d.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.