Ačiū - už gyvenimą valstybėje, kurios pavadinime nėra žodžių „tarybų socialistinė“rašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (61)
Mieloji Islandija, kažin ar padėkų rašymo etiketas leidžia asmeniškai dėkoti už visą tautą, bet pasirenku tokį būdą, nes panašiai turėtų jaustis kiekvienas patriotiškiau nusiteikęs lietuvis.
Reikjavikas
© Shutterstock nuotr.

Reiktų pradėti nuo to, kad gimiau praėjus keletui mėnesių nuo drąsaus Islandijos pareiškimo apie Lietuvos nepriklausomumą griūvančiai SSRS. Man gimus, daugybė sovietiniais raštuotais megztukais apsirengusių žmonių jau buvo banaliai pasakę, kad jei ne Islandija, tai kokia kita šalis būtų buvusi pirma, bet tai, mano galva, yra nedėkingas mąstymas, kurį šiame laiške tikiuosi paneigti.

Sąjūdžio lyderiams palaikymas buvo labai svarbus, o sovietų agentai tuo metu dirbo išsijuosę, bandydami sutrukdyti Pabaltijo šalims susigrąžinti valstybingumą. Islandija buvo pirmoji lemtingomis dienomis pripažinusi Lietuvą lygiaverte ir davusi ženklą, kad pasauliui mes rūpime. Nežinia, kiek dar būtų užtekę valios priešintis be atsako...

Bet tas etapas buvo užbrauktas, o tiksliau, prasidėjo naujas laisvės etapas. Keista, bet probėgšmais pamenu, kaip 1993 m. televizijos transliacijos metu Popiežius Jonas Paulius II bučiavo Lietuvos žemę, sakydamas, kad džiaugiasi būdamas tarp laisvų Lietuvos žmonių. A.a. mano prosenelė man augant mėgdavo cituoti tuometinį dviejų metų vaiko veblenimą „papuožius atžiava“. Vaikui dar buvo neaktualu, kiek daug dalykų atkeliavo ant tos pabučiuotos žemės per pirmuosius laisvės metus. Ir nekukli tų nuopelnų dalis atitenka Islandijai.

Ačiū už tai, kad visą gyvenimą gyvenu valstybėje, kurios pavadinime nėra žodžių „tarybų socialistinė“. Ačiū už tai, kad galiu būti tuo, kuo noriu, nepriklausomai nuo savo politinių pažiūrų. Ačiū už tai, kad galiu būti atviras visam pasauliui ir žemėlapyje parodyti bičiuliams iš užsienio, kur yra mano tėvynė Lietuva.

Ačiū už tai, kad GALIU. Šiandien, būdamas dvidešimt vienerių, skirtingai nei prieš devynioliką metų, puikiai suprantu, kodėl Popiežius bučiavo Lietuvos žemę. Dėl kiek kitų priežasčių ją bučiavo ir pagaliau sugrįžę Amerikos lietuviai. Bučiuočiau ją jų vietoje ir aš. Ir Islandijoje bučiuočiau žemę, tik jau ne kaip tremtinys, bet panašiai, kaip Popiežius – jausdamas laisvo žmogaus pagarbą tam tikrai žemei, tam tikriems žmonėms, jų istorijai ir poelgiams.

Be laisvos Lietuvos aš būčiau tik dovydas skarolskis, bet dabar galiu užbaigti laišką taip: Dovydas Skarolskis, Lietuvos pilietis – Islandijos draugas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (107)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (84)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...