Ypatingas ir sunkiai paaiškinamas tas mamų ir dukterų ryšys, gebėjimas jausti vienai kitą per atstumą. Net ir būnant toli nuo Mamos, visada žinau Ją esant mintimis ir širdimi kartu. Kaip tik įmanydama stengiuosi atsidėkoti tuo pačiu, tik žinau viena: Mamos meilė yra begalinė, taigi ir neprilygstama.
Su didžiule nostalgija prisimenu pačias puikiausias kartu su Mama praleistas dviejų savaičių atostogas prieš trejetą metų. Na, tai nebuvo tokios atostogos, apie kurias įprasta pasakoti draugams, iliustruojant nuotraukomis ir dalinantis lauktuvėmis. Tai veikiau buvo atostogos, kuomet svarbiausia buvo ne aplankytos vietos ir nukeliauti atstumai, bet patyrimai. Tai buvo kitokios atostogos, kurios įstrigo širdyje ir atmintyje dėl puikaus ir nuoširdaus laiko praleisto kartu.
Tai buvo vasaros pabaiga. Tai buvo ta svetima, mane, klajūnę, priglaudusi šalis. Tai buvo Mama ir dukra. Tik jos dvi: viena - atvykusi aplankyti, kita - to visą laiką laukusi... Visa tai buvo likus lygiai mėnesiui iki mano vestuvių.
Mama ir dukra - tokios viena kitai pažįstamos ir savos. Tačiau tą kartą jos susipažino iš naujo, atradę viena kitoje ir draugę - mielą, plepią, nerūpestingą. Draugę, su kuria tiesiog gera būti net specialiai neieškant jaukaus kampelio, kur prisėsti su kava, nes joms jauku bet kur, svarbu kartu. Tas jųdviejų bendravimas... toks natūraliai paprastas ir šiltas – be pastangų, be noro patikti ir įtikti... Taip paprasta ir aišku. Ir tikra. Jos daug šnekėjosi - apie bet ką, kaip šnekasi seni geri draugai - ilgai, nuoširdžiai, lig nakties. Ir vis tiek vienai kitos joms buvo negana.
Kartu jos eidavo pasivaikščioti. Viena troško kuo daugiau parodyti, kitai labiausiai rūpėjo pažinti takus, kuriais kas dieną vaikšto Jos dukra. Bevaikščiodamos pamiršdavo viską... net ką norėdavo pamatyti, nes matyt ne tai svarbiausia buvo...
Pirmą kartą tuomet akis į akį susidūrė ir dvi suaugę moterys. Abi stebėjo viena kitą tyliai. Jaunoji, dar tik besiruošianti įžengti į suaugusios moters gyvenimą, labiau už viską norėjo būti panaši į Ją - vyresniąją. Ir nė pati nesuprato, kiek daug gyvenime kartų yra Ją kopijavusi, kiek daug iš Jos išmokus. Buvo už tai labai dėkinga. Ką galvojo vyresnioji - tik Ji pati ir težino... Tikriausiai svarstė, kiek daug kelių ir pasirinkimų gyvenime dukters dar laukia. Tikriausiai, galvojo, ką patarti prieš išleidžiant į šeimyninį gyvenimą. Abiems atrodė, kad jos jaučiančios daugiau nei gebančios suprasti, o suprantančios daugiau nei galinčios garsiai pasakyti.
Jos kartu džiaugėsi...ir verkė – ne dėl to, kad buvo dėl ko nors liūdna, bet dėl to, kad suprato, kokios viena kitai esančios dėkingos už tą neįkainojamą laiką kartu. Dar jautė, kad grįžus į kasdienybę, tokių progų pabūti tik dviese ko gero dažnai nepasitaikys.
Atostogos baigėsi, abi sugrįžome namo į Lietuvą ir kaipmat įsisukome į vestuvinius rūpesčius. Ir tik dabar, žvelgdama į netolimą praeitį, suvokiu, koks ypatingas buvo šitas Mamos apsilankymas. Tai buvo tarsi simbolinis “pasisėdėjimas” kartu prieš ilgą kelionę į kitą, nemažiau puikų savarankiško gyvenimo etapą.
Ačiū, Mama, Tau už tai, kad esi! Tu man brangiausia. Judita