Abiturientės akimis: žurnalisto profesija

 (19)
Netrukus prasidės nauji mokslo metai. Vieniems jie bus pirmi metai mokykloje, kitiems – jau paskutiniai. Aš pati nuo rugsėjo pirmosios į mokyklą žingsniuosiu kaip abiturientė – savimi pasitikinti, nusiteikusi rimtai ir intensyviai mokytis bei žinanti, ko nori. Iš gyvenimo, ateities. Tvirtai apsisprendusi dėl profesijos, kurią noriu įgyti, norėčiau supažindinti jus su tuo, kas studijuojant ir dirbant gali laukti manęs bei mano bendraminčių, kolegų. Taigi, ponios ir ponai, jūsų dėmesiui – žurnalistika.

Iš karto noriu pabrėžti, kad tai, apie ką dabar kalbėsiu, galėtų būti puiki tema atskiram žurnalistiniam tyrimui. Mano mintyse jau sukasi planai ką nors panašaus padaryti, tačiau dabar pasitenkinsiu tik savo patirtimi ir būsimų kolegų nuomone. Ant mano stalo guli ne kartą vartytas ir labai branginamas antrasis 2012 metų almanacho „Žurnalistika“ numeris.

Šiek tiek pasigirsiu – jį laimėjau viename žurnalistinių tyrimų konkurse, todėl jaučiau ne tik norą, bet ir pareigą jį perskaityti. Ir visiškai nepasigailėjau tą padariusi. Jame radau tiek naudingos ir, svarbiausia, man, kaip būsimai žurnalistei (labai tikiuosi), itin įdomios medžiagos. Būtent ja ir pasinaudosiu rašydama šį straipsnį (jei jį galima taip pavadinti).

Nori būti žurnalistu – domėkis viskuo

Taigi, kokia iš tikro yra žurnalisto profesija? Galbūt tiems, kuriems neteko dirbti šioje sferoje, ji gali atrodyti žavi ir labai šauni. Pažymiu žodį „galbūt“. Iš tiesų, ji yra sunki ir daugybės jėgų, pastangų reikalaujanti. Žurnalistas privalo nusimanyti apie beveik visus pasaulyje vykstančius dalykus.

Žinoma, kiekvienas pasirenka savo sritį (tarkim, sportas, verslas, politika...), bet kuris save gerbiantis žurnalistas apsiribotų tik žiniomis iš savo sferos? Kokia gėda būtų apie politiką rašiančiam žurnalistui neatsakyti į klausimą „kas yra Lietuvos krepšinio rinktinės vyr. treneris?“. Tik elementarus pavyzdys.

Gražu tik išorėje

Tęsiant kalbą apie žmonių manymą, jog žurnalisto darbas – labai smagus ir spalvingas, reikėtų pateikti dar vieną kontrargumentą. Tiesa – žurnalistai dažnai būna įvykių sūkuryje, jiems tenka bendrauti su įdomiais žmonėmis, būti įvairiuose renginiuose ir vietose, kuriose dauguma žmonių neapsilanko. Bet tai, ką mato žiūrovai ir skaitytojai, o girdi – klausytojai, yra tik maža, apdirbta ir gražiai pateikta žurnalistų darbo dalelė.

Sakysite: „taip, žinau, kad jie atlieka didelį darbą, kurio mes nematome“. Bet palaukite, pateiksiu jums vieną pavyzdį iš sporto žurnalisto Šarūno Mazalo pasakojimų. Londono Olimpinių žaidynių nepamirš nė vienas – netikėtos ir milžinišką džiugesį sukėlusios sportininkų pergalės. Patekti ten – kiekvieno žurnalisto svajonė. Tačiau žiūrovai nežino, kad organizatoriai poros savaičių renginiui ruošėsi 7 metus. Galėčiau vardinti faktus, kurie įrodytų, kad žurnalistai ten ypatingų sąlygų neturėjo, o kontrolė buvo milžiniška, bet sakinys apie ruošimosi Olimpiadai laiką apibūdina visą sunkų ir žiūrovams nematomą darbą. Štai jums ir blizgesys, tik išorinis.

Ir balsą valdo, ir raides

Man, kaip jaunajai žurnalistei, kuriai iki profesionalumo toli kaip iki žvaigždžių, aiškus vienas dalykas. Nori būti žurnalistu – mokėk taisyklingai kalbėti ir rašyti. Atrodo visai nesunku, juk tiek metų mokomės mokykloje, po to dažniausiai tęsiame mokslus aukštosiose mokyklose ir taisyklingai naudoti bendrinę kalbą turėtų būti vieni juokai. Tačiau vienuolika metų praleidusi mokyklos suole ir pažymių knygelėje mačiusi tik pačius geriausius mokytojų įvertinimus, rašydama lietuvių kalbos rašinį vis dar nesugebu išvengti klaidų.

Nesakau, kad jų darau labai daug, atvirkščiai. Tačiau noras gauti kuo geresnį rezultatą yra labai didelis, todėl pažvelgus į sąsiuvinį net ima pyktis. Kalbėti ir rašyti be klaidų – nelengva užduotis. Pamenu pirmą vieno iš rimtesnių mano straipsnių, į kurį įdėjau daug darbo ir pastangų, įvertinimą. Viena žiniasklaidos atstovė mano darbą apibūdino taip: „problema rasta labai opi, kalba – prastoka“.

Tokie žodžiai labai skaudina. Esu labai savikritiška ir atsižvelgiu į visus komentarus, todėl tai, kad mano pastangos buvo įvertintos prastai, mane nuliūdino. Bet po kurio laiko supratau – profesionalė sako, profesionalė žino. Kritika mane privertė tik dar labiau stengtis, tobulėti ir siekti savo svajonės.

Gana kalbėti apie mane. Noriu pasakyti, kad klaidų darymas yra aktuali problema ir profesionaliems žurnalistams. Juk ne kartą esame radę klaidų laikraščiuose, žurnaluose, ypač internetinėje spaudoje. O kaip radijo ir televizijos laidos? Natūralu daryti klaidas. Tačiau blogiausia yra tai, kokį poveikį tos klaidos daro visuomenei. Valstybinė klaidos inspekcija gali nubausti žiniasklaidos leidinius už netaisyklingą kalbą. Tačiau už baudą kur kas svarbiau yra tai, kad didelė žmonių auditorija matys ar girdės nešvarią kalbą. Kai kuriems iš jūsų gali kilti klausimas: „o kaip redaktoriai?“. Tiesa, redaktoriai taiso žurnalistų klaidas, bet jų darbe galima įžvelgti ir tamsesnių spalvų.

Žurnalistas – už redaktoriaus nugaros

Šią antraštę nugvelbiau iš to paties mano minėto almanacho, Donato Smalinsko straipsnio. Na, pakeičiau keletą žodelių. Suredaguotas tekstas – gerai, nes jis taisyklingas. Bet rašantys žmonės su manimi sutiks – po redagavimo jis dažniausiai būna ne toks artimas širdžiai. Tekstas tampa šiek tiek kitoks, todėl lyg ir nevisai savas. Pavyzdžiui, daugelyje šalių žurnalisto tekstas nėra redaguojamas, todėl galima sakyti, kad Lietuvoje žurnalistai yra šiek tiek suvaržyti. Be abejo, keletas ištaisytų klaidelių neprilygsta kitiems, kur kas didesniems suvaržymams.

Rašo tai, ką liepia

Atrodo, tik sovietmečiu buvo spaudos cenzūra, kai žurnalistai negalėjo rašyti apie viską, ką nori, o jiems dažnai buvo nurodoma, kokiomis temomis sukurti tekstą. Bet net ir šiais, laisvės ir demokratijos laikais būna panašių, žinoma, ne tokių griežtų nurodymų. Šiai situacijai apibūdinti labai tiktų Viktoro Denisenko žodžiai iš Aldonos Žemaitytės straipsnio „Žurnalistikos įkalnės ir nuokalnės (II dalis)“, kad nemažai žurnalistų tampa „darbdavio samdiniais, besąlygiškai vykdančiais jo valią“. Kitaip tariant, šūkį „rašau, ką noriu“ tiesiog pamiršta.

Laisvų žurnalistų šiais laikais, manau, yra tikrai nedaug, o pasiryžę būti nepriklausomais ir laisvai samdomais yra ne tokie užtikrinti dėl rytojaus ir turi mažiau finansinio stabilumo. Todėl jaunimas, svajojantis tapti žurnalistais, turėtų turėti omeny, kad bus sunku išsikovoti vietą po saule, kad galėtų rašyti laisvai, nemeluoti nei visuomenei, nei sau patiems. Jei būsimo žurnalisto svajonėse yra vien pinigai ir nė lašelio siekio būti gerbiamam ir sąžiningam, tuomet, mano nuomone, toks žmogus niekada negalės vadintis profesionaliu žurnalistu.

Užsakomi straipsniai yra viena iš „nesąžiningos“ žurnalistikos rūšių. Jie yra jos pagrindas. Internete ar laikraštyje skaitydamas straipsnį gali net neįtarti, kad jis gali būti užsakytas kokio nors žymaus žmogaus, visuomenės nario. Tačiau įžvalgesni skaitytojai pastebėję, kad per daug giriamas ar aukštinamas tam tikras subjektas, sudvejotų, ar žurnalistui nebuvo liepta parašyti tokio jį giriančio straipsnio.

Visai neseniai socialiniame tinkle „Facebook“ mačiau vieną Nerijaus Mačiulio įrašą. Jis buvo pasidalinęs vienos internetinės svetainės straipsniu apie greituosius kreditus, palikęs net savo nuomonę apie jį. O komentaro pabaigoje pridūrė: „Puikus straipsnis, trūksta tik vieno dalyko - užsakymo numerio jo pabaigoje“. Jei ne ekonomikos eksperto komentaras, turbūt net nebūčiau suuodusi, kad straipsnis gali būti užsakytas. Tačiau kaip yra iš tiesų – užsakytas ar ne – žino tik pats autorius.

Laisvė ne visada reiškia visišką laisvę

Žurnalistas gali rašyti ką nori, tačiau privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso. Vadinasi, nėra absoliučios žodžio laisvės. Iš dalies tai galima pavadinti paradoksu. Suprantu, kad laikytis minėto etikos kodekso yra privaloma, kad išliktum objektyvus, sąžiningas. Tokia ir turi būti žurnalisto misija. Tačiau pasitaiko atvejų, kai už per drąsius pasisakymus yra baudžiama. Todėl visuomet reikia pateikti įrodymų į parašytus teiginius. Puikus pavyzdys yra šmeižimu apkaltintas LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius. Teismas nusprendė, kad savo rašinyje „WikiLeaks“: Tomkaus „Respublika“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“ D. Radzevičius apšmeižė Vitą Tomkų. Įsivaizduokit, nuteistas pats LŽS pirmininkas! Žinoma, jis apskundė nuosprendį ir iškovojo pergalę. Net patyrusiam žurnalistui pasitaiko tokių nesusipratimų. Išvada: būk laisvas žurnalistas, bet atsargiai rink žodžius.

Apytamsiai laikai

Užsakomi straipsniai, žurnalistų laisvės suvaržymas bei kitos, žinomos ir nežinomos priežastys lemia tai, kad visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida mažėja. Štai Lietuva spaudos laisvės reintinge nuo 2010 iki 2011 metų prarado 18 pozicijų ir iš 12 vietos nukrito į 30 (remiuosi Jono Vėlyvio straipsniu „Žurnalistikos“ almanache). Iš tiesų žiniasklaida dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus: ne vienas leidinys nutraukė leidybą ir pasiliko tik internetinėje erdvėje – „popierių keičia elektronika“, - rašė Jonas Vėlyvis. Žmonių susidomėjimas spauda vis mažėja, o didesniu populiarumu pasižyminčios internetinės naujienų svetainės konkuruoja su staiga išpopuliarėjusiais socialiniais tinklais. Taigi spaudos žurnalistams užsidirbti nėra taip lengva.

Pasaulyje situacija su žiniasklaida yra labai panaši. Prisiminkite ne taip seniai per visą pasaulį nuaidėjusią britų nacionalinio transliuotojo BBC krizę. Seniausią ir didžiausią pasaulyje transliuotoją aptemdė skandalai dėl vaikų prievartavimo ir melagingos laidos transliavimo. JAV informacinis analitinis žurnalas „Newsweek“ liko tik elektroniniu pavidalu, bankrutavo vienas didžiausių Vokietijos lakraščių „Frankfurter Rundschau“...

Perspektyvia profesija nepavadinsi

Žurnalistika – ne medicina, inžinerija ar kitos profesijos, pastaruoju metu laikomos perspektyviausiomis. Kaip kažkada sakė žurnalistas Vidas Mačiulis, su kuriuo turėjau garbės pabendrauti, žurnalistai turtų nesusikrauna. „Prasimušti“ nelengva, o darbas sunkus ir apmokamas ne taip gerai, kaip norėtųsi.

Tačiau nuolatinis judėjimas į priekį, bendravimas su įdomiais žmonėmis ir darbas žmonių labui pateisina visus lūkesčius. Svarbiausia dirbti mylimą darbą ir būti savo srities profesionalu, siekiančiu nuolat tobulėti. Tuomet pasisekimas garantuotas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (67)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Chemijos mokytoja įvardijo didžiąją Lietuvos švietimo problemą (38)

Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susiję su švietimu: turime vaikų, anūkų, sūnėnų ar dukterėčių, kurie lanko mokyklą, mokomės patys ar mokome kitus. Gaila tik, kad tiek mažai žinome apie Lietuvos švietimą, ypač apie pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Dažnai straipsniuose rašoma apie problemas sukeliančius mokytojus. O prie ko čia mokytojai?

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (177)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (123)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (184)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.