A. Jagelavičiūte palaikyta moteris – apie supermamas

 (52)
Nuaidėjus straipsnio atodūsiams, nemeluosiu, mane jis vis dėlto paveikė, nors ir paskelbiau jį anonimiškai ir stengiausi kaip įmanoma labiau atsiriboti, skaičiau tik penktadalį komentarų, stengiausi pasijuokti iš įžeidinėjimų, nes dauguma jų buvo neadekvatūs ir tikrai tikrai juokingi.
© DELFI / Orestas Gurevičius

Atvirai pasakius, nesitikėjau šitokio žmonių susidomėjimo – panašu, kad straipsnis tapo vienas DELFI skaitomiausių, tūkstantis žmonių jį mėgo, tačiau taip pat tikrai nemaniau, kad žmonės taip aktyviai diskutavuos ir komentuos, vienas kitam, jau nebe man, įrodinės savo tiesas, dažnai toli nukrypusias nuo to, ką norėjau pasakyti straipsnyje.

Labiausiai kažkodėl (gal dėl to, kad skambėjo lygiai taip pat absurdiškai, kaip absurdiškai atrodė žmonių bandymai kandžiotis vienas kitam) įstrigo komentaras „Duosim jums visiems birbynę, padainuosit už tėvynę“. Juokai juokais, bet vis dėlto man teko tris dienas atsitraukus pabūti, norint suvokti, ką po viso to noriu pasakyt.

Pirmiausia išskirsiu pagrindinius dalykus, kuriuos norėjau pasakyti publikuotu straipsniu:

1) Motinos yra linkusios tapatintis su savo vaikais;

2) Svarbesnis už save pačią joms dažnai tampa vaikas.

O iš tiesų daug skaičiusių tiesiog pasigavo vieną sakinį ir jį nusitvėrę skalambijo per visus galus. Tai aišku tik patvirtino psichoterapeutų aiškinimą, kad vis dėlto komentarai yra apie komentatorius, nes žmonėms užstringa labiausiai tai, kas iš tikrųjų yra apie juos pačius. O labiausiai nepatinka tai, kas iš tikro yra tiesa ir ko žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių nenori pripažinti.

Skaitydama sužinojau, kad mano nėštumas nebuvo planuotas, kad man tikriausiai aštuoniolika metų, kad esu nesubrendusi motinystei, man pogimdyvinė depresija, taip pat kad galiu būti Agnė Jagelavičiūtė. Taip, kažkaip čia keistai sutapo, bet su ja gimdėm tuo pačiu metu vienuose gimdymo namuose ir turėjom šalia privačias palatas. Ir taip, kiek nuo tada stebiu ją, labai žaviuosi jos sugebėjimu dirbti ir auginti vaiką, bei tuo, kad ką nori pasakyti, nevynioja į vatą.

Buvo metas, oi, tikrai buvo, kai stengiausi visiems patikti, nepasakyti visos savo nuomonės, arba ją sakant pritaikyti taip, kad žmogus išgirstų tą, ką nori išgirsti, o kas nepatinka tiesiog neužkliūtų. Buvo tie laikai, bet man nusibodo, ir dabar sakau tiesiai, ką galvoju – nori klausykis, nori ne, tai tavo pasirinkimas. Bet, ne – aš nesu Agnė Jagelavičiūtė. Taip pat man daug daugiau nei aštuoniolika, nėštumas buvo planuotas, ir ne, man nėra depresijos.

Bet va tai, kad aš nesu subrendusi motinystei, man itin užkliuvo. Čia rimtai pradėjau galvoti, ar tikrai esu? Nes iš tiesų nelabai supratau, ką reiškia būti subrendusia būtent motinystei? Čia apie ką? Pagal komentatorę, yra taip, kad jei aš rūpiu pati sau ir man vaikas lygiai toks pats svarbus, kaip aš pati ir vyras, vadinasi, čia nebrandus požiūris? Maždaug, jei jau vaikas nesvarbiausias gyvenime (bet pabrėžiu svarbus) ir aš nedžiūgauju dvejus metus sėdėdama šalia vaiko ir aukodamasi tik, vadinasi, aš nesubrendusi? Vėlgi, nesigilinsiu į logikos šuolius, kurie yra emociniai, o ne racionalūs.

Taigi, koks skirtumas tarp subrendusių ir nesubrendusių motinystei/tėvystei? Ar įmanoma subręsti tam, ko niekad nepatyrei? Ar įmanoma suprasti, ką reiškia auginti vaiką, jo niekada neauginus? Jei paaiškintume paprasčiau, ar įmanoma suprasti, tarkim, ką reiškia būti gydytoju, psichologu, balerina ar aktoriumi jais nebūnat? Ar įmanoma suvokti, ką jauti šokdamas nuo tilto su guma, niekad nešokęs? Ne, neįmanoma. Galima tik jausti norą – aš noriu būti gydytoju, aš noriu šokti nuo tilto, aš noriu turėti vaikų.

Subręsti tėvystei reiškia subrandinti norą turėti vaikų. O ne pasiruošti visiems išbandymams, kurie lauks jų susilaukus. Nes tai visiškai neįmanoma. Aišku, įmanoma sukaupti gyvenimišką patirtį, kuri padėtų gyventi ir susidoroti su sunkumais, tad žmonės šiais laikais susilaukia vaikų tik vyresniame amžiuje. Kai jau jaučiasi patys stipresni ir gana tvirtai stovintys ant kojų, ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai.

Šiuo straipsniu tikrai nenorėjau nieko pasmerkti, niekam paaiškinti, kaip gyventi. Norėjau atkreipti žmonių dėmesį į dalykus, kuriuos paminėjau straipsnio pradžioje. Kartais, kol neišyra santuoka, ar kai pati beaugindama daugybę metų vaikus vieną dieną neatsisėdi ir nepradedi suvokti, o vis dėlto, kur aš pati, tol nepamatai savo daromų klaidų.

Džiaugiuosi už tas moteris, kurios pajuto, kad kažkas pasaulyje jas supranta ir palaiko. Ir kad noras būti pačiai sau svarbiai ir laisvai nėra kažkas blogo, o kaip tik atvirkščiai – tai nuostabu. Nes vaikui ir vyrui nėra nieko nuostabiau už švytinčią laimingą moterį. Ir nesvarbu tos neplautos grindys, neiškepti kotletai ar nenuvalytos dulkės.

Nėra būtina rodyti pasauliui, kiek tu daug aukojiesi dėl savo vaiko, kaip dabar madinga tarp mamyčių pasipuikuoti, kiek daug jos padaro dėl vaiko, kad būtum nuostabi mama. Vaikui reikia meilės, ne jūsų aukos. Taip pat tikiuosi, kad tarp tų besipiktinančių ir puolančių žmonių bent keli atsirado, kuriems paslapčia širdyje iškilo klausimų.

Ar tikrai aš esu laiminga? Ar tikrai gyvenu taip, kaip noriu, o ne taip, kaip primeta visuomenė? Ar tikrai laimingas mano vyras? Ar tikrai laiminga mano žmona? Ar tikrai aš negaliu užsiimti sau malonia veikla? Ar tikrai vaikas turi būti svarbesnis už mane pačią? Ar tikrai vaikui reikia mano aukos?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi? Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“ arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (87)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.