Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priešinasi jų kultūrinio paveldo statuso panaikinimui. Lietuvos seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas pasiūlė dėl skulptūrų likimo surengti referendumą. Atrodo, ši idėja jau sužavėjo daugelį politikų, tačiau ar kas nors pagalvojo, kiek tai kainuotų milijoninėse skolose skendinčiam Vilniui? Be to, dėl istoriškai susiklosčiusios mieste demografinės gyventojų padėties iš anksto nuspėti, kokie bus šio referendumo rezultatai, nei politologai, nei sociologai tikrai negali.

Rusakalbių žmonių Vilniuje knibždėta knibžda. Pavaikščiokite miesto gatvėmis, užsukite į Halės arba Kalvarijų turgus ir, turbūt, retai kur išgirsi lietuviškai kalbančius žmones. Kita vertus, ir vyresnio amžiaus vilniečiai lietuviai, gyvenę sovietmečiu, nelabai norės, kad dingtų nuo Žaliojo tilto jų meto reliktai. Tad, ar nevertėtų šį, taip jau supainiotą klausimą, atiduoti į vienas rankas – miesto Tarybai, o gal net pats Kultūros ministras vienašališkai galėtų priimti sprendimą.

Su sovietiniais paminklais Lenkijoje situacija yra kur kas sudėtingesnė negu Lietuvoje, nes 1994 metais Lenkija su Rusijos Federacija pasirašė sutartį dėl sovietinių paminklų šalyje apsaugos. O jų Lenkijoje yra daugiau kaip 300 šimtai.
Algimantas Degutis
Pavyzdžiu galėtų tapti sovietinis paminklas Varšuvoje, kuris ilgus metus (koks sutapimas) stovėjo Lenkijos sostinėje esančioje Vilniaus aikštėje, netoli miesto zoologijos sodo. Tai buvo pirmasis paminklas Lenkijoje, pastatytas po II pasaulinio karo 1945 metų rudenį. Jis simbolizavo sovietų ir lenkų ginklo brolybę. Varšuviečiai šį paminklinį ansamblį taikliai pavadino „keturiais miegančiais“. Iš bronzos ir žalvario pagamintas paminklas tapo paukščių poilsio vieta, o Lenkijai atkūrus demokratiją, jis tiesiog ėmė miestiečiams badyti akis.

Tačiau su sovietiniais paminklais Lenkijoje situacija yra kur kas sudėtingesnė negu Lietuvoje, nes 1994 metais Lenkija su Rusijos Federacija pasirašė sutartį dėl sovietinių paminklų šalyje apsaugos. O jų Lenkijoje yra daugiau kaip 300 šimtai. Reikėjo surasti pretekstą „keturis miegančius“ iš aikštės pašalinti. Ir jis atsirado 2011 metais, Varšuvoje tiesiant antrąją metropoliteno liniją. Paminklo vietoje turėjo iškilti viena iš jo stočių. Pirmiausiai, jis buvo patrauktas kelias dešimtis metrų į šoną, o vėliau išvežtas į sandėlį.

Šiomis dienomis Varšuvos merė Hanna Gronkiewicz-Waltz viešai pareiškė, jog esant dabartinei politinei situacijai negali būti ir kalbos apie paminklo sugrąžinimą į Vilniaus aikštę. Pasak miesto vadovės, to nenori ir patys miestiečiai. Merės nuomone, jo vieta – arba Komunizmo muziejuje, arba statomame Lenkijos istorijos muziejuje. Juolab, kad prieš ketverius metus Rusijos ambasada Lenkijoje buvo informuota apie tai, kad dėl metropoliteno statybos, „Keturi miegantys“ bus išvežti į sandėlį. Į šį Varšuvos savivaldybės pranešimą Rusija kol kas nesureagavo.

Tad, gal panašiu keliu galėtų eiti ir Vilniaus vadovai, juolab, kad jie nesusieti su Rusija jokiais įsipareigojimais. O tuo tarpu, atrodo, Vilniaus žaliojo tilto skulptūros jau ėmėsi „žaliųjų žmogeliukų“ vaidmens.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pasidalinkite savo nuomone žemiau:


Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (23)