Taip, Žemė skęsta šiukšlėse ir tirpstančių ledynų vandenyje... Bet šiomis esminėmis problemomis aš susirūpinu tik pasižiūrėjęs į žydrąjį ekraną. Jei kelių prietaisų su žydruoju ekranu neturėčiau, matyt, tektų rūpintis tik tuo, ką matau aplinkui (neesminiais dalykais). O tų neesminių, kurie vis man užkliūna, tikrai yra.
1. Savaitgalinis eismas Gedimino pr. Vilniuje
Vakar vaikštinėjau po miestą. Gražu, šviečia saulė, žiba šventinė eglutė. Vilniaus Gedimino prospektas pilnas linksmai nusiteikusių miestiečių. Visi grūdasi šaligatviuose, nors savaitgaliais visa pagrindinė miesto gatvė turėtų priklausyti pėstiesiems.
Miesto valdžios raginimus pėstiesiems savaitgaliais vaikštinėti Gedimino prospekto važiuojamąja dalimi esu girdėjęs ne kartą. Bandydama sukurti savaitgalio pėsčiųjų bulvarą, valdžia čia yra pastačiusi savaitgalinį automobilių eismą draudžiančius ženklus. Bet kur tau...
Važiuojamojoje dalyje žmogaus nė vieno. Ir nenuostabu. Kas minutę čia pravažiuoja bent po kelis automobilius, o išdrįsusieji eiti važiuojamąja dalimi būna apšaukti narsiųjų vairuotojų. Miesto vadovai buvo įrengę čia ir specialias užtvaras, kad automobiliai nevažiuotų, bet jos genda, o remontui pinigų nėra.
Tai taip ir grūdasi žmonės siauruose šaligatviuose, o išdrįsusieji žengti į gatvę greitai sprunka atgal ant šaligatvio norėdami išsaugoti savo gyvybę, sveikatą ar bent pakilesnę nuotaiką. Gal ir gerai, kad retas vairuotojas paiso tų ženklų, jie juk daug greičiau nuvažiuoja ten, kur jiems reikia, o jei jau pažeidinėjame eismo taisykles, tai darykime tai ir šventadienį pagrindinėje sostinės gatvėje.
2. Eskalatoriai
Užeini žmogus į didesnę parduotuvę ar į kokią kitą didesnę viešojo susibūrimo vietą. Ten keli aukštai, keli eskalatoriai. Gerai, jeigu niekur neskubi ir gali sau ramiai važinėtis eskalatoriumi, nors ir visą dieną. Bet jei tau reikia kur greitai tuo eskalatoriumi nusigauti, tai nepavyks to padaryti, neištarus bent kelių „atsiprašau“, nepriėmus bent kelių piktų žvilgsnių, o gal net kelių piktų žodžių.
Neįprasta pas mus eskalatoriumi važiuoti stovint dešinėje pusėje ir padarant vietos norintiems stovintį aplenkti (taip pat, kaip ir neįprasta važiuoti dešiniąja juosta kelių juostų automobilių keliuose). Tenka atsiprašinėti, lįsti, lenkti iš dešinės. Tokie jau tie mūsų eismo keliuose ir ant eskalatorių ypatumai.
Gal ir gerai, jei jau nesilaikome eismo taisyklių (važiuojame, stovime bet kur ir bet kaip), tai ir vaikščiokime/stovėkime bet kur ir bet kaip (būtų tai eskalatorius, dviračių takas, važiuojamoji kelio dalis ar bet kas kitas).
3. Dviračių takai
Mieste dviračių takų nedaug, bet kur jau jie yra, tai tikrai skirti ne dviratininkams. Dviračių takų skiriamąsias juostas, matyt, braižė tanko ar visureigio vairuotojas.
Norėdamas važiuoti dviračių takais Vilniaus centre, turi mokėti valdyti dviratį, kaip koks Šumacheris Ferarį, saugotis kiekvieno pėsčiojo, bortelio, medžio ir panašių kliūčių.
O skambučiu dviračių keliu einančiam pėsčiajam nebandyk signalizuoti, nes gali nuskristi su visu dviračiu ant pievos, o gal net ir po automobilio ratais.
Bet gal ir gerai, kad dviračių takais vaikšto pėstieji ir važiuoja kitos transporto priemonės, juk visiems vietos mieste turi užtekti.
4. Viena bendra eilė prie kelių kasų
Džiugu, jei pasisekė Gedimino prospekto šaligatviu ir užkištu eskalatoriumi nusigauti iki parduotuvės bei iki jos kasos. Čia dar vienas išbandymas - viena bendra eilė prie kelių kasų. Puikus klientų aptarnavimo būdas, turintis žymiai sutrumpinti stovėjimo eilėse laiką, bet ne pas mus.
Užrašas „bendra eilė prie visų kasų“ ar nukreipiančios rodyklės ant parduotuvės grindų lietuviui pirkėjui nė motais. Kiekvienas čia kuria savo taisykles. Pamatei kvailelį, stovintį kažkur prie minėto užrašo ar rodyklės, nusispjauk ir lįsk drąsiai tiesiai prie tos kasos, kur už prekes moka vienintelis pirkėjas. Tie kvaileliai prie užrašo, matyt, šiaip sau neina prie tos kasos, kur mažiausiai žmonių, ir laukia gal apvaizdos išganymo.
Jei jau parduotuvės įsirengė tokias aptarnavimo sistemas, tai gal galėjo nepagailėti lito kito eilę reguliuojančioms juostoms. Bet ne... ne tik kad juostos nenutiesė, bet ir savo personalui nepaaiškino, kaip toji bendra eilė turėtų veikti.
Neteko matyti, kad kuri nors pardavėja bent žodeliu įžūliesiems (o gal nesusipratusiems) pirkėjams pasakytų, kad jie stotų į bendrą eilę. Gal ir gerai, kažkas visgi apsiperka greičiau, o mandagieji tai gali ir ilgiau pastovėti.
5. Atliekų rūšiavimas
Jei visgi pavyko apsipirkti (ir pavalgyti ar apsirengti) ir po apsipirkimo liko šiukšlių, susidursite su dar viena problemėle. Galvojantiems apie kai kurias rašinėlio pradžioje minėtas esmines problemas, kyla noras kai kurias atliekas surūšiuoti, kad jos po to būtų perdirbtos ir neužkastų Žemės po savimi. Bet pas mus rūšiavimas - nelengvas iššūkis. Suprantu, kad butelių atidavimas Lietuvoje laikomas tik vargetų užsiėmimu. Bet gal jau laikas keisti šią nuomonę.
Bandžiau rūšiuoti šiukšles ir atiduoti jas ekotaškuose. Po kelių apsilankymų ten ir pasiglaustymų su stipriai asocialiais žmonėmis bei pabendravimo su ekotaško darbuotoja, kuri įpratusi bendrauti tik su stipriai asocialiais žmonėmis, atšoko fantazija. Nebevežu atiduoti plastmasinių butelių, skardinių, popieriaus, stiklo, metu juos į rūšiavimo konteinerius, kurie, deja, pilni ne tik jiems priklausančių šiukšlių.
Gal ir gerai, atliekų tvarkymo įmonės sukuria darbo vietų žmonėms, kurie atrinkinėja į stiklo konteinerius sumestas bulvių lupenas ir žurnalus „Экспресс- неделя“. Tiesa, yra tokia šauni parduotuvė, kuri pasistatė butelių surinkimo aparatus. Nors ten atiduodamas atliekas gali jaustis normaliu žmogumi. Bet gal ir gerai, kad kitos parduotuvės neseka šios parduotuvės pavyzdžiu, neduok dieve, sumažės parkuose šiukšlių.
6. Šunų vedžiojimas
Eini į parką pasivaikščioti - pasiimk lazdą ar dujų balionėlį. Nors vos ne prie kiekvieno parko yra po ženklą „šunis vedžioti draudžiama“, bet tik spėk dairytis, kad koks dogas ant nugaros neužšoktų ar koks buldogas į koją negrybšteltų.
Paprašysi šeimininko patraukti šunį - išgirsi piktą „jis nekanda“ ir iš vis „kas tu per žmogus, jei tau šuniukai nemieli“. O aplotas, įlipęs į š. ir gal net kitaip ištepliotas ar apkandžiotas, net nedrįsk priminti šunų mylėtojui, kad prie įėjimo į parką stovi ženklas, draudžiantis į parką vestis šunis, o gyvūnų laikymo taisyklės liepia šunis vedžioti su antsnukiu, pavadėliu ir surinkti jų š.
Bet gal ir gerai, kad tų taisyklių niekas nesilaiko, juk šuniukams reikia laisvės, o ištepliotas, aplotas praeivis ar mamytė, kurios mažametį vaiką negyvai užkandžiojo koks mielas šuniukas, gali ir pakentėti.
Pabaiga
Tad, jei jau negali pajudinti piršto dėl to, kad į Lietuvos valdžią nebūtų išrinkti apgailėtini politikieriai arba, kad Afrikos vaikai turėtų ką pavalgyti, tai gal bent važiuodamas eskalatoriumi atsistok dešinėje pusėje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!