5 priežastys, kodėl aš džiaugiuosi, turėdama ypatingą draugę

Dar prieš metus aš visiškai nieko nežinojau nei apie kovo 21-ąją, nei apie žodžių trumpinį DS (Dauno sindromas). Tačiau tikiu, kad susipažįstame vieni su kitais ne šiaip sau, tikiu, kad kiekvienas žmogus, esantis šalia, užima tam tikrą vietą gyvenime, jis tarsi vaidina tam tikrą vaidmenį. Galbūt ne pagrindinį, galbūt tik labai laikiną ir bjaurų, tačiau vis tiek vaidmenį. Tuo dar kartą įsitikinau, susipažinusi su Nikita, kuri iškart užėmė labai svarbią vietą mano gyvenime. Dėl jos ši kovo diena man tapo ypatinga. Tad šiandien aš noriu bent šiek tiek jus supažindinti su mūsų ypatinga draugyste.
Marta ir Nikita. Foto / Asmeninis archyvas
© Foto / Asmeninis archyvas

Pirma priežastis: tu esi vienintelė

Aš visuomet jai būnu karalienė. Nesvarbu, kaip sušukuoti mano plaukai, ką aš apsirengusi (nors taip, kartais sulaukiu iš jos priekaištų arba patarimų stiliaus klausimais). Jai svarbu, kad esu su ja. Ir aš jai esu tokia vienintelė. Taip yra ne tik dėl to, jog tai yra vaikas, kuris kontakto su kitais žmonėmis neužmezga taip lengvai, tačiau aš nuolat jaučiu, kad ji neturi dar penkių Martų, ji turi mane vienintelę ir manimi labai rūpinasi. Neįtikėtina tai, kad būdama su ja, visuomet jautiesi ypatingas žmogus. Ypatingas dėl to, kad ji tave pasirinko.

Antra priežastis: stereotipų griovimas

Susipažindamas su žmogumi, apie kurį yra daugybė mitų, stereotipų, tikiesi, kad visus juos tas žmogus arba paneigs, arba patvirtins. Nikita nepatvirtino iš visų jų nė vieno. Nežinau, iš kur ir kas juos sugalvojo, tačiau tokie mitai, kaip „žmonės su Dauno sindromu nieko nesugeba“ yra mažų mažiausiai netiesa! Ji visko tiek daug moka, tiek visko žino, kad aš jos nelaikau kažkokia kitokia, nei esu pati. Ji yra visiškai tokia pat mergaitė – smalsi, linksma, draugiška – kokia kažkada buvau ir aš.

Trečia priežastis: džiaugsmas

Bendraudama su Nikita, aš išmokau džiaugtis. Iš tikro džiaugtis! Būti laimės būsenoje dėl paprasčiausių dalykų, net ne dalykų, o dėl paprasčiausių akimirkų, praleistų kartu. Oi, kaip mums kartu būna linksma! Vos užgrojus radijuje D. Montvydo dainai, mano automobilis staiga tampa „džiaugsmobilis“. Ir nepatikėsit, bet būdama su ja, išmokstu džiaugtis tomis trumpomis akimirkomis.

Ketvirta priežastis: atsakomybė

Mūsų draugystė manyje išaugino didžiulį atsakomybės jausmą, dėl kurio aš jaučiuosi įsipareigojusi, kad mano artimi žmonės žinotų, kas yra DS, kad jie nedrįstų vartoti žodžio „daunas“ nei norėdami pajuokauti, nei įžeisti kitą. Juk „tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukini“. Todėl aš nuolat jaučiuosi atsakinga prieš Nikitą, nes ji mane išmokė daugybės dalykų, o mažų mažiausiai, ką aš galiu padaryti – skleisti žinią, jog tokie žmonės kaip ji visų pirma yra žmonės, o ne diagnozė.

Penkta priežastis: pažadina, priverčia atsimerkti

Pažintis su bet kokią negalią turinčiu žmogumi tarsi atveria vartus, kurių iki šiol nebuvai matęs, nebuvai apie juos girdėjęs. O tai reiškia, kad pradedi domėtis, skaityti, pats susirandi informacijos, nes staiga tau pradeda rūpėti, norisi sužinoti kuo daugiau. Imi domėtis tuo, kas prieš tai tau nerūpėjo, kas nebuvo tiesiogiai su tavimi susiję ir atrodė, kad niekada nebus.

Iš tiesų tų priežasčių yra ir daugiau, tik sunku aprašyti tai, ką patiriu. Būdamos kartu mes nuveikiame daugybę dalykų – lankomės muziejuose, teatruose, kinuose, tačiau labiausiai man patinka susitikimo akimirka ir mūsų pokalbiai. Ji visuomet džiaugiasi mūsų susitikimu, kartais tai pajunti iš labai stipraus apsikabinimo, o kartais – iš spindinčių akių. Na, o mūsų pokalbiai! Jie neįkainojami! Jų dėka išmokau mylimiems žmonėms sakyti „myliu“ daug dažniau nei buvau pratusi, nes pati girdžiu tai kiekvieno mūsų susitikimo metu. Ji yra pati mieliausia, rūpestingiausia ir įdomiausia draugė, kokią kada nors galėjau turėti.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (50)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (88)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.