5 priežastys, kodėl aš džiaugiuosi, turėdama ypatingą draugę

Dar prieš metus aš visiškai nieko nežinojau nei apie kovo 21-ąją, nei apie žodžių trumpinį DS (Dauno sindromas). Tačiau tikiu, kad susipažįstame vieni su kitais ne šiaip sau, tikiu, kad kiekvienas žmogus, esantis šalia, užima tam tikrą vietą gyvenime, jis tarsi vaidina tam tikrą vaidmenį. Galbūt ne pagrindinį, galbūt tik labai laikiną ir bjaurų, tačiau vis tiek vaidmenį. Tuo dar kartą įsitikinau, susipažinusi su Nikita, kuri iškart užėmė labai svarbią vietą mano gyvenime. Dėl jos ši kovo diena man tapo ypatinga. Tad šiandien aš noriu bent šiek tiek jus supažindinti su mūsų ypatinga draugyste.
Marta ir Nikita. Foto / Asmeninis archyvas
© Foto / Asmeninis archyvas

Pirma priežastis: tu esi vienintelė

Aš visuomet jai būnu karalienė. Nesvarbu, kaip sušukuoti mano plaukai, ką aš apsirengusi (nors taip, kartais sulaukiu iš jos priekaištų arba patarimų stiliaus klausimais). Jai svarbu, kad esu su ja. Ir aš jai esu tokia vienintelė. Taip yra ne tik dėl to, jog tai yra vaikas, kuris kontakto su kitais žmonėmis neužmezga taip lengvai, tačiau aš nuolat jaučiu, kad ji neturi dar penkių Martų, ji turi mane vienintelę ir manimi labai rūpinasi. Neįtikėtina tai, kad būdama su ja, visuomet jautiesi ypatingas žmogus. Ypatingas dėl to, kad ji tave pasirinko.

Antra priežastis: stereotipų griovimas

Susipažindamas su žmogumi, apie kurį yra daugybė mitų, stereotipų, tikiesi, kad visus juos tas žmogus arba paneigs, arba patvirtins. Nikita nepatvirtino iš visų jų nė vieno. Nežinau, iš kur ir kas juos sugalvojo, tačiau tokie mitai, kaip „žmonės su Dauno sindromu nieko nesugeba“ yra mažų mažiausiai netiesa! Ji visko tiek daug moka, tiek visko žino, kad aš jos nelaikau kažkokia kitokia, nei esu pati. Ji yra visiškai tokia pat mergaitė – smalsi, linksma, draugiška – kokia kažkada buvau ir aš.

Trečia priežastis: džiaugsmas

Bendraudama su Nikita, aš išmokau džiaugtis. Iš tikro džiaugtis! Būti laimės būsenoje dėl paprasčiausių dalykų, net ne dalykų, o dėl paprasčiausių akimirkų, praleistų kartu. Oi, kaip mums kartu būna linksma! Vos užgrojus radijuje D. Montvydo dainai, mano automobilis staiga tampa „džiaugsmobilis“. Ir nepatikėsit, bet būdama su ja, išmokstu džiaugtis tomis trumpomis akimirkomis.

Ketvirta priežastis: atsakomybė

Mūsų draugystė manyje išaugino didžiulį atsakomybės jausmą, dėl kurio aš jaučiuosi įsipareigojusi, kad mano artimi žmonės žinotų, kas yra DS, kad jie nedrįstų vartoti žodžio „daunas“ nei norėdami pajuokauti, nei įžeisti kitą. Juk „tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukini“. Todėl aš nuolat jaučiuosi atsakinga prieš Nikitą, nes ji mane išmokė daugybės dalykų, o mažų mažiausiai, ką aš galiu padaryti – skleisti žinią, jog tokie žmonės kaip ji visų pirma yra žmonės, o ne diagnozė.

Penkta priežastis: pažadina, priverčia atsimerkti

Pažintis su bet kokią negalią turinčiu žmogumi tarsi atveria vartus, kurių iki šiol nebuvai matęs, nebuvai apie juos girdėjęs. O tai reiškia, kad pradedi domėtis, skaityti, pats susirandi informacijos, nes staiga tau pradeda rūpėti, norisi sužinoti kuo daugiau. Imi domėtis tuo, kas prieš tai tau nerūpėjo, kas nebuvo tiesiogiai su tavimi susiję ir atrodė, kad niekada nebus.

Iš tiesų tų priežasčių yra ir daugiau, tik sunku aprašyti tai, ką patiriu. Būdamos kartu mes nuveikiame daugybę dalykų – lankomės muziejuose, teatruose, kinuose, tačiau labiausiai man patinka susitikimo akimirka ir mūsų pokalbiai. Ji visuomet džiaugiasi mūsų susitikimu, kartais tai pajunti iš labai stipraus apsikabinimo, o kartais – iš spindinčių akių. Na, o mūsų pokalbiai! Jie neįkainojami! Jų dėka išmokau mylimiems žmonėms sakyti „myliu“ daug dažniau nei buvau pratusi, nes pati girdžiu tai kiekvieno mūsų susitikimo metu. Ji yra pati mieliausia, rūpestingiausia ir įdomiausia draugė, kokią kada nors galėjau turėti.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Dvyliktokas kreipėsi į bendraamžius: būtų pats metas suprasti, kad ne „aplinka kalta“ (19)

Išsyk po 2017 metų anglų kalbos egzamino su draugais ironiškai juokavome, kad nespėsime grįžti namo, o internetas jau lūš nuo antraščių „Abiturientai darsyk žlugdomi neįmanomomis egzaminų užduotimis“. Na, juokai juokais, bet panašu, kad dalis abiturientų pasiruošti vienam iš rimčiausių testų akademiniame kelyje ir vėl nesuspėjo. Visai kaip kelininkai, užklupti netikėtos žiemos sausio mėnesį.

Anglų egzaminą laikiusi abiturientė: prisipažinsiu, užduotys mane išties nustebino (26)

Šeštadienį kaip ir dauguma abiturientų laikiau anglų kalbos valstybinį brandos egzaminą (VBE). Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad neseniai laikiau ir tarptautinį IELTS egzaminą, kuriame surinkau 7,5 balus, kas, jei neklystu, atitinka C1 lygį.

Programuotojo nuomonė apie „Linkomaniją": darykime taip, kad būtų geriau daugumai (16)

Pamatęs ir perskaitęs DELFI straipsnius, kad LATGA teisme per interneto ryšio tiekėjus ginčijasi dėl „Linkomanija.lt“ dalinimosi rinkmenomis (angl. torrent) svetainės, pagalvojau, kad norėčiau pasidalinti ir savo mintimis. Iškart pasakysiu, kad esu už tai, kad autoriai uždirbtų – kiekvienas už savo darbą nori gauti užmokestį, už kurį galėtų oriai gyventi. Bet esu prieš tai, kad žmonėms būtų ribojama prieiga prie kultūros, mokymo ir kitokių išteklių (toliau supaprastinimui naudosiu žodžių junginį „kultūros išteklių“).

Atsakymas tiems, kurie mėgsta sakyti, kad „tiesiog reikia daugiau dirbti“ (223)

Tiek žiniasklaidoje, tiek savoje aplinkoje girdime, matome ar kitaip susiduriame su situacija, kai koks nors žmogus pasiskundžia sunkiu gyvenimu ir negalėjimu oriai pragyventi iš mažo atlyginimo. Tokiose situacijose visada atsiranda į pagalbą atskubantys visažiniai patarimų dalintojai, kurie mėgsta bėdžiams patarti: „Esate patys kalti – dirbkite daugiau, sunkiau, ir galėsite gerai gyventi“. Ką gi, pabandykime į šį patarimą pažvelgti kitu kampu ir panagrinėti plačiau.

Po anglų egzamino – dvyliktoko nusivylimas: ne kiekvienas anglas išlaikytų vieną jo dalių (83)

Jokio streso prieš anglų egzaminą nejaučiau. Praėjusiais metais jį laikę dvyliktokai sakė, kad tikrai nebuvo sunku, taip pat ir bandomąjį egzaminą laikėme pagal jų užduotis ir tikrai buvo lengviau. Bandomajame egzamine surinkau 80 proc., o iš egzamino net nežinau ko tikėtis.