5 dalykai, nustebinę grįžus gyventi į Lietuvą

 (486)
Praėjusiais metais kartu su savo dviem vaikais (ketverių metų sūnumi ir dviejų metų dukra) po septynių metų pertraukos grįžau gyventi į Lietuvą. Tėviškė pasitiko nuostabia nuotaika – mane užplūdo šilti jausmai ir prisiminimai, nes šįkart žinojau, kad grįžtu, o ne šiaip svečiuojuosi.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Atsiminiau kaip baigiau mokyklą, atsiminiau pirmąją savo muzikos mokytoją, pirmus mokyklos šokius, pirmą blogesnį pažymį (tik įvedus dešimtbalę sistemą netikėtai gavau septynis, perėjęs į kitą mokyklą) ir pirmą darbą.

Su šypsena atsiminiau, kaip po mokyklos baigimo atvažiavau dirbti ir gyventi į Vilnių ir kaip džiaugiausi, kad esu suaugęs, savarankiškas, vyras, lietuvis. Taip pat grįžus pasitiko gausybė dalykų, kurie nustebino. Nustebino, galbūt, jie tik mane - ilgesnį laiką pragyvenusį svetur. Pamačiusį, kaip gyvena kiti žmonės, Europoje ir Azijoje. Gali būti, kad gyvenant Lietuvoje visa tai tampa „normalu“, nes yra įprasta. Tačiau vien tai, kad kažkas yra įprasta, nereiškia, kad taip turėtų būti.

1. Bendra niūri nuotaika, grubumas ir žema aptarnavimo kokybė

Grįžus į Lietuvą iškart nustebino žmonių, dirbančių aptarnavimo srityje, ir gatvės praeivių šiurkštumas. Parduotuvėse (kuriose parduodamų prekių kaina – toli gražu ne žemiausia) vis dar galime rasti daug pardavėjų su filosofija „man vienodai“. Galbūt pykti turėtume ant verslininkų, kurie laiko žmones su tokiomis nuostatomis? Deja, pabendravus su jais išgirdau vienareikšmiškus atsakymus – „nėra ką samdyti“, arba „nebėra gerų žmonių“, arba „negalim mokėti tiek, kad priimtume padorų žmogų“.

Tikint jais, arba tinkamesnių žmonių nebėra (jie emigravo), arba vartotojų ir įmonių mokamos kainos už prekes ir paslaugas nesukuria tiek pridėtinės vertės, kad būtų įmanoma personalui mokėti tinkamesnio dydžio darbo užmokestį. Gal papuolam į užburtą ratą – žmonėms mokėti pakankamai nesigauna, tada žmonės išvyksta, jų dar sumažėja rinkoje ir tai vėlgi blogina sąlygas visiems ir žemina aptarnavimo kokybę (kartu ir paslaugų bei prekių kainą – kas vėl mažina darbo užmokesčio fondą)?

Galbūt dėl ekonominių priežasčių niūri nuotaika persikelia ir į gatves, troleibusų stoteles, namo ir į bendravimą su pažįstamais. Duosiu vieną trumpą pavyzdį - tik nusileidę sustojome pakelės užeigoje užkąsti. Ant stalo buvo padėta reklama, siūlanti paragauti naminės giros, – priėjus aptarnaujančiai mergaitei su šypsena paprašiau „duoti tos naminės“. Vietoj šyptelėjimo gavau grubų komentarą, piktą žvilgsnį ir sugadintą nuotaiką sekančioms 45 minutėms. Taip neturi būti.

2. Nėra jokių „programų“ integruotis atgal į šalies gyvenimą

Kadaise mačiau, kaip mūsų šalies atstovai ragino tautiečius grįžti į Lietuvą. Įtikinti (kai kuriuos) pavyko. Tačiau kas laukia žmogaus, atvykusio atgal į šalį? Ar yra socialinės programos, kaip integruotis atgal į šalies gyvenimą? Kaip išmokti gyventi už vidutinį darbo užmokestį? Ar yra palaikymo programos/kursai išgyvenant „grįžimo šoką“? Deja, šiomis temomis aš nieko neradau.

Panašu, kad vaizdas toks – žmonės kviečiami atgal, tikintis, kad pavyks juos apmokestinti, tačiau realiai jiems niekas nepadeda netgi tapti realiais mokesčių mokėtojais (tokiais, kurie turėtų, už ką mokėti). Panašu, kad niekam neįdomūs žmonės, kurie grįžo į tėvynę. Nejaugi niekam neįdomu, kokį žinių bagažą ir potencialą jie parsivežė iš svetur? O jei ir neparsivežė...

Juk grįžo žmogus, tautietis. Deja, niekam neįdomu! Supratus tai, manęs nebestebina reemigracijos mąstai; pabuvus Lietuvoje kelis mėnesius žmonės drožia atgal ten, kur jie gali gyventi, nes supranta – manęs čia niekam nereikia. Ir, apskritai, atrodo niekam nereikia veiklių žmonių, prisiminkime kad ir Mildos Dargužaitės istoriją bei jai paskelbtą „šaltąjį karą“, kuris sutrukdė jai padaryti dar daugiau gero tėvynei. Taip neturi būti.

3. Per mažai dėmesio organizuotam vaikų lavinimui, ypač ankstyvajam

Kadangi vienas auginu du mažamečius vaikus, teko įsigilinti į paslaugų, užsiėmimų tokiems vaikams pasiūlą. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad įvairių užsiėmimų ir „mokyklėlių“ apstu, gerai įsigilinus paaiškėja, kad kokybiškų paslaugų su atsakingu požiūriu į tolimesnę vaikų raidą beveik nėra.

Man iš dalies pasisekė – esu organizuotas žmogus, man pavyko gauti daug patarimų pas profesionalus, turėjau galimybę perskaityti daug knygų šia tema. Tačiau matau realią grėsmę (ypač jaunesnių tėvelių vaikams) pasukti ne pačios tinkamiausios raidos keliu. Man labai gaila, kai matau, kad tėvams gaila laiko ir lėšų savo vaikų ankstyvajam lavinimui.

Manau, dėl to kalta bendra situacija Lietuvoje – bendras šeimos pajamų kiekis ir švietimo šioje sferoje nebuvimas. Dar sunkesnė situacija su vaikais, kuriems reikalingas specialus požiūris – realią pagalbą gali suteikti labai nedaug įstaigų, į „Raidos centrą“ papulti nėra lengva, reikia laukti. Su jaunesnio amžiaus (iki 4 metų) vaikais išvis niekas nenori užsiimti, sako „paaugs – pažiūrėsim“.

Kodėl? Nes tai sunku ir komerciškai neapsimoka. Aišku, radau ir išimčių – puikiai veikia Austėjos Landsbergienės Vaikystės Sodeliai ir Astos Valatkaitės bei Lilijos Grašytės-Burbulienės Visapusio Ankstyvojo Lavinimo Centro Saviraiškos Studija. Bet tokių įstaigų ir specialistų yra per mažai! Taip neturi būti.

4. Biurokratija ir įstaigų nekompetentingumas

Nustebino, kad dar iki šiol biurokratijos Lietuvoje – apstu. Nors situacija kažkiek pagerėjo nuo tada kai išvykau, vis vien – nepakankamai. Dar labiau erzina tai, kad bendraujant su kai kuriomis įstaigomis gali ne tik netyčia pasiklysti biurokratijos labirintuose, tačiau dar ir būti suklaidintas. Klaidingą informaciją gavau bent trijose labai populiariose iš biudžeto finansuojamose įstaigose.

Romualdas Mačiulis
Romualdas Mačiulis
© Autoriaus nuotr.

Kartais tai gali kainuoti žmogui vieno mėnesio pajamas – žinau atvejį, kai moteris kreipėsi dėl socialinės išmokos, jai buvo nurodyta, kad dokumentai nebus tvarkomi, kol ji neišsiims vyro mirties liudijimo. Tai užtruko jai 3 savaites, dėl kurių ji prarado vieno mėnesio socialinę išmoką. Pristačius mirties liudijimą jau kita „specialistė“ jai paaiškino, kad jo visai nereikia ir kad „jie mato viską kompiuteryje“, o skyriaus viršininkė tesugebėjo atsiprašyti. Ačiū! O kas grąžins pinigus? Niekam neįdomus žmogus, jo sugaištas laikas, prarasti pinigai. Taip neturi būti.

5. Realių verslo skatinimo priemonių nebuvimas

Verslo ir eksporto skatinimo priemonių Lietuvoje beveik nėra. Juokingos subsidijos, juokingos paramos schemos. Realiai padėti gali tik ES fondų lėšos, tačiau visai nesudaryta paramos sistema, kuri leistų pradedantiems verslams pasinaudoti jais. Beveik nėra informacijos paramai gauti. Lietuvos Darbo Biržos teikiamos subsidijos darbo užmokesčio fondui dažnai netinka, nes nepavyksta įdarbinti tų gebėjimų žmonių, kuriuos remia programos.

Gauti INVEGA garantiją paskolai verslo pradžiai taip pat yra sunku ir realiai neprieinama pradedančiajam. Savivaldybėse įsteigti smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondai yra gera mintis, tačiau jų finansavimas labai ribotas bei trūksta informacijos kaip juo pasinaudoti. Yra mikro kreditai, verslo angelų fondai – tačiau sėkmės procentas kreipiantis ten – veikiausiai mažesnis už vienetą. O norint gauti Europos Sąjungos paramą iš pradžių reikalaujama išleisti savo lėšas. Tai beveik neįmanoma pradedančiajam. Taip neturi būti.

Iš pirmo žvilgsnio visi šitie mane nustebinę dalykai neigiami. Tačiau grįžęs aš nebeemigravau. Aš pasilieku čia. Todėl kad man ne vis vien. Aprašiau penkis dalykus, kurie nustebino blogąją to žodžio prasme, tačiau randu Lietuvoje šimtus optimistiškai nusiteikusių žmonių, kurių kiekvienas turi begales gerų idėjų, kai kuriems iš jų net pavyksta jas realizuoti.

Pamačiau, kad yra daug žmonių, kuriems ne vis vien, mačiau, kaip jauni verslininkai remia naują verslo idėją – greitąsias dviračių taisymo stoteles. Mačiau, kaip jauna mergina padeda pagyvenusiam aklam vyrui pereiti gatvę. Mačiau, kaip vienoje Vilniuje esančioje biudžetinėje įstaigoje efektyviai dirba specialistai. Mačiau daug gero ir gražaus – ir žadu pamatyti dar daugiau. Be kita ko, dar ir prisidėsiu, kuo galiu, tam, kad į Lietuvą atvykę ar sugrįžę žmonės nustebtų nuo begalės gerų dalykų.

Taigi, grįžęs nustebau ir pasakiau sau – „taip neturi būti“. Tačiau problemos įvardijimas yra tik pirmas (būtinas) žingsnis pasikeitimų link. Galbūt tai padaryti trukdo mintis, jog pripažinus, kad „taip neturi būti“, teks atsakyti į klausimus „o kaip gi norime kad būtų?“ ir „kaip tai padaryti?“.

Būkime drąsūs ir ženkime bent jau pirmą žingsnį. Giliai tikiu, kad kartu rasime, kaip žengti ir tolesnius. Aš pats darau, ką galiu, gal ir mažais žingsneliais, bet tik kartu mes galime daug ką pakeisti, daug - į gerą. Nebijokim pripažinti, jog tai, kas „yra“, nebūtinai „turi būti“, ir rasime, kaip tai pakeisti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (328)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (101)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (98)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (86)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.