49-erių metų moteris nusivylė gyvenimu provincijoje

 (196)
Dabartiniame mažame provincijos miestelyje Kupiškyje dominuoja dvi kastos: valdininkai (biudžetininkai) ir pensininkai. Šiems išgyvenimo klausimas nėra toks skausmingas, koks yra čia gyvenantiems bedarbiams.
Kupiškis, DELFI skaitytojos Stasės Krestovienės nuotr.

Bedarbystė metų metais išlieka ta pati - 13-15 proc. Bendrasis ekonominis ir socialinis atsilikimas nuo didžiųjų miestų tik didėja ir gana sparčiai. Kai per žiniasklaidos priemones aiškinama kad BVP auga, pajamos nuolat didėja, bendrasis užmokestis kyla, tai matyt čia tik žiūrint iš Gedimino prospekto Vilniuje.

O šalies provincija jau klimpsta skurde o vardijami užmokesčių dydžiai - tai kosmosas bedarbiui, kuris įspraustas į kampą dar kaltinamas kad neieško darbo ir iš viso - kodėl jis dar gyvas.

Tik skurdas suniokoja žmogaus motyvaciją, savigarbą, orumą ir netgi jo moralumą. Nieko nėra baisiau, nei gyventi skurdo klampynėje neturint jokios teisės pasirinkti kito egzistencijos būdo. Taip, teisės nėra, nes bedarbio situacija miestelyje - arba tiesiog emigruoti, arba likti pasmerkiant save lėtai mirčiai.

Aš, būdama 49 m., jau daugiau nei trejus metus turinti bedarbės statusą, visa savo esybe diena iš dienos juntu, kaip esu diskriminuojama ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl savo socialinio statuso. Esu visiškoje socialinėje atskirtyje, nes esu bedarbė. O esu ilgalaikė bedarbė, nes esu provincijoje. Uždaras ratas. Spąstai. Bet pažvelkime kiek atidžiau, kas vyksta su žmogumi, kuris yra 40 - 60 m., kurio sveikatos būklė nėra jau tokia ideali kaip jaunystės laikais ir kuris jau negali konkuruoti darbo rinkoje su jaunais žmonėmis.

Toks žmogus, neturintis lojalių ryšių biudžetiniame sektoriuje (šis sektorius išsipūtęs etatais), pasmerktas metų metais lankytis darbo biržoje (ir darbo vis nėra), ir dažnai apšaukiamas kaip pašalpininkas. Tai reiškia, kad įvarome žmogų į kampą ir daužome, kiek tik jėgos leidžia, nes šis neva nieko neranda. O ir rasti negali, nes į provinciją mažai ateina investicijų, todėl darbo vietos beveik nekuriamos. Tada kyla klausimai: kodėl žmogus turi būti kaltas ir dar skursti, jei jis gyvena provincijoje? Kodėl Lietuva suskirstyta į dvi dalis: viena – didmiesčiai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda), kita - regionai (provincija)? Ir kodėl aš turiu jausti socialinę ir ekonominę diskriminaciją vien dėl to kad gyvenu Kupiškyje? Kodėl viena Lietuva elitui, kita - runkeliams? Ar čia tokia demokratijos forma?.

Surasti darbą ir išsikapstyti iš mano situacijos, kurioje esu dabar, faktiškai beveik neįmanoma, nes aš turiu tokį miestelyje uždėtą štampą „Persona non grata“, kadangi sugebėjau įrodyti darbdaviui teisiniu būdu, kad jis nuolat pažeidinėjo darbo kodekso straipsnius ir savo įsipareigojimus, taigi teko išeiti iš darbo. Už tokią kovą turiu susimokėti - nebus vietos jokiame darbe Kupiškyje, mat pernelyg baisu ir pavojinga būtų tokią darbuotoją priimti į darbą. Paskalų ir gandų lygmuo miestelyje - ypač aukšto lygio. Čia savi informacijos surinkimo būdai ir savos išvados. Ir savas ratas. Ir visi savi. Ratas užsidaro. Aš už borto. Kaip ir kiti čia esantys bedarbiai.

Pažvelkime iš ekonominės pusės. Kokia gyvybės kaina yra valdininko (biudžetininko), pensininko ir kokia - bedarbio? Gyvybė, pasirodo, daugiau kainuoja valdininko, pensininko. Nuo 400 iki keliolikos ar keliasdešimt tūkstančių litų. O bedarbio... 350 Lt mėnesiui. Na, dar už tai tenka atidirbti neva tai visuomenei naudingus darbus. Kas taip nusprendė, kad gyvybė vertesnė yra valdininko, pensininko ar neįgaliojo, nei kad bedarbio? Kas? Vyriausybė? Socialinės apsaugos ministerija?

Kažkaip labai jau abejoju, kaip mistiškai įmanoma turint 350 Lt pajamas (socialinė parama) mėnesiui, iš kurių dar reikia skirti pinigų mokesčiams, turėti puikią darbinę formą, sveikatą ir dar sugebėti emigruoti. Aš nesugebu. Nes ir taip jau esu su 75 proc. darbingumu.

Bedarbio ekonominė logika aiški: 350/30 = 11.67 Lt. dienai. Arba 3.38 eurai dienai, kai mokesčiai (už elektrą, šildymą, dujas) - europinio lygio. Kur aš gyvenu? Europos Sąjungoje? Nemanau. Aš egzistuoju provincijoje. Kol kas. Su savo mažaverte gyvybe. Ji įkainuota 100 eurų mėnesiui. Už tokią sumą egzistencija įgyja mirties atspalvį. Ar apie tai žinoma už Vilniaus sienų? Matyt, ne.

Veikiau išbėgama į Gedimino prospektą , padaroma apklausa ir pranešama: „Lietuvoje ekonomika kyla, pragyvenimas gerėja, bedarbystė mažėja“. Kurioje Lietuvoje? O tuo tarpu bedarbis žmogus provincijoje neturi jokios teisės išlipti iš skurdo jau nekalbant apie jo natūralius poreikius kultūrai, renginiams ar tiesiog oriam gyvenimui. Jis pasmerktas. Jis tiesiog desperatiškai krenta į savidestrukciją. Kol galiausiai išnyksta ( savižudybės, alkoholizmas, narkotikai).

Man nesuprantama, kol bus skirstomos gyvybės. Viena vertesnė, o kita - ne. Ir ar už tas gyvybes, kurios išnyksta, jau visai nebėra atsakingų? O gal čia natūralioji atranka? Rinka. Nevykėliai neturi teisės išgyventi?

Na, taip, matyt esu kalta, kad egzistuoju provincijoje. Vis dar. Kol kas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (105)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (84)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...